Aldona Piragienė su prezidentu Gitanu Nausėda, sūnumi Vigantu ir anūku Kerniumi per valstybės apdovanojimų už nuopelnus motinystei ir globai įteikimą, 2025 m. Roberto Dačkaus / Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotr.

Kai Prezidento rūmuose Aldonai Piragienei iš Senųjų Trakų įteikiamas ordinas – jos akyse suspindi kuklus džiaugsmas. Tai jau antrasis apdovanojimas iš valstybės vadovo rankų – pirmąjį moteris gavo dar iš Prezidento Algirdo Brazausko. Dabar – ir iš Gitano Nausėdos. Už ką? Už tai, ką daugelis vadina kasdienybe, o tik nedaugelis įvardytų kaip tylų didvyriškumą – trijų vaikų užauginimą, atsidavimą šeimai, sunkų fizinį darbą ir ištvermę gyvenimui, kuriame netrūko nei skausmo, nei netekčių.

Šeimos neaplenkė tremtis

„Kad užauginau tris gerus vaikus – už tai ir gavau“, – sako Aldona paprastai. Vyresnioji dukra Irena Karpičienė, mokytoja, dabar dirba Trakų rajono savivaldybėje Dokumentų skyriaus vedėja. Sūnus Vigantas Piragis – inžinierius-statybininkas. Jaunesnioji dukra Daiva Piragytė, psichologė-psichiatrė, dabar gyvena Vokietijoje. „Svarbiausia buvo, kad vaikai neišeitų šunkeliais. Ir neišėjo.“

Aldonos gyvenimas nelepino. Gimusi ir augusi Žvynėnų kaime tarp Molėtų ir Ukmergės, dar jauna dirbo kolūkyje. Tačiau gyvenimo sąlygos kaime blogėjo – buvo panaikintas viešasis transportas, iki artimiausios stoties reikėjo kulniuoti penkis kilometrus. Tėvas nutarė – kraustysimės arčiau Vilniaus. „Mano pusbrolis, buvęs ištremtas į Vorkutą, gyveno Trakuose ir sakė: „Čia geriau – ir Vilniun važiuot, ir mokyklos vaikams bus“. Tai taip ir atvažiavom.“

Tremtis Aldonos šeimos neaplenkė – Vorkutoje kalėjo ir pusbrolis, ir seneliai, ir tėvas. „Kai atvažiavo paimti tėvelio, aš, šešerių metų mergytė, apkabinau jam koją ir rėkiau: „Tėvelio nepaimkit!“

Aldona Piragienė (sėdi pirma iš dešinės) Narezkų k. prie seno namo su vaikais Irena (stovi), Daiva (sėdi tėčiui ant kelių) ir Vigantu (stovi), vyru Marijonu (sėdi iš kairės) ir tėveliu Povilu Daukša (sėdi centre), 1976 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Bet kas gi klausė? Išvežė. Dešimt metų kalėjo, dar kelis metus buvo tremtyje. Grįžo jau sergantis, mirė nuo tuberkuliozės. O mamytei buvo 57 metai, kai mirė. Jauna. Labai jauna. Dabar, kai aš pagalvoju, jau man ir čia skauda, ir kojas skauda… O man jau 87-i metai eina. Tai va, ir kaimynas mano juokias: „Ko tu, boba, nori? Ir tai jau gyveni, žiūrėk kiek metų“. Žinai, kiekvienas gi nori gyvent.“

Atsikrausčius į Senuosius Trakus, gyvenimas taip pat nelepino

1971-aisiais šeima įsikūrė netoli Trakų, Narezkų kaime. Namelis buvo mažas, vaikai augo, netilpome visi. Pradėjome statytis namą Senuosiuose Trakuose. Vyras mirė jaunas – vos 45-erių, – liūdnai sako Aldona. Likusi viena su vaikais, ji ne tik išlaikė šeimą, bet ir pabaigė statyti namus.

Aldona Piragienė (kairėje) Šveicarijoje, Bad Ragaz mieste, svečiuose pas dukrą Daivą su svočia (marčios mama) Leokadija Bliujuviene, 2019 m. Asmeninio archyvo nuotr.

„Dar gi tvarto šito va nebuvo, – rodydama pro langą į kieme stovintį ūkinį pastatą pasakoja ponia Aldona. – Tai stačiau. Žmonės padėjo. Labai geri kaimynai, geri buvo bendradarbiai. Čia iš gamyklos vairuotojas vienas padėjo atvežti plytų, dar kažko. Reikėjo pabaigti statybas, pinigų neturėjau, tai pas vieną kaimynę pasiskolinau. Dar gi rubliai buvo. Pasiskolinau 400 rublių. Tai čia dideli pinigai buvo! Kažkas kaimynei net pasakė: „Iš kur jinai atiduos? Neatiduos tau skolos“. O aš sau pasakiau: „Aš Dievu tikiu ir tikrai atiduosiu“. Ir atidaviau. Po biškį, po biškį ir atidaviau.“

Moteris net 22 metus dirbo Senuosiuose Trakuose veikusioje UAB „Nesta“ akmens šlifavimo ceche, – sunkus fizinis darbas trimis pamainomis.

„Vyrai pjaudavo akmenis, o mes, moterys, šlifuodavom. Kai kada sunkios plytos tekdavo – prašydavau padėti. Vieni padeda, kiti sako: „Pinigus gauni – dirbk pati“. Ir dirbau.“

Džiaugiasi gausiu būriu anūkų ir proanūkių

Aldona augino vaikus, dirbo, prižiūrėjo ūkį. Nors dažnai būdavo bejėgė nuo nuovargio, nesiskundė. „Išeini po naktinės pamainos, galvoji – pamiegosi. O čia vaikai šūkauja, žaidžia – ir nemiegi. Bet kažkaip viską ištvėriau. Užaugo geri žmonės.“

Aldona Piragienė su anūkais, 1998 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien Aldona gyvena su vyriausia dukra, kuri ja rūpinasi. Kiekviena diena paprasta – pasivaikščiojimai, šiltnamis, rožančius. „Pati apsirengiu, pati prausiuosi – nenoriu niekam būti našta.“ Džiaugiasi 5 anūkais, kurie jau suaugę, baigę mokslus, dirba, gyvena savo gyvenimus. Laukia į svečius atvykstančių proanūkių, jau moksleivių. Net karo pabėgėles ukrainietes, kurios gyveno name, Aldona prisimena su šiluma: „Jos man net šluoti neleisdavo – viską norėjo padaryt pačios. Ir valgyti paruošdavo, sriubos man atnešdavo. Paskui išvažiavo į tėviškę.“

Visoms mamoms linki sveikatos

Paklausta, ką palinkėtų kitoms mamoms, ypač daugiavaikėms, Aldona nesusimąstydama atsako: „Svarbiausia – sveikatos. O daugiau nieko ir nereikia. Jei sveikata yra – viską gali padaryti.“

Ir kai po visų gyvenimo vėtrų šį pavasarį ji vėl atsidūrė Prezidentūroje – šįkart su sūnumi – jai prieš akis iškilo jau matyta salė. „Ta pati, kaip ir prie Brazausko. Tik tada buvau jaunesnė, o dabar jau metai… Bet vis tiek – smagu.“

Aldona Piragienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Aldonos gyvenimas – tai tylus liudijimas apie moters stiprybę, ištvermę, meilę šeimai ir paprastumą. Apdovanojimas iš Prezidento rankų – tai tik mažas simbolis už tai, kam tokios moterys atiduoda visą savo gyvenimą – ne šūkiuose, o kasdieniuose pasirinkimuose būti šviesa kitiems.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ