Trakuose įsikūrusi karaimų bendruomenė išsaugojo kultūrinį bei religinį paveldą nuo Vytauto laikų. Jų kapinėse galima patyrinėti ženklus, kuriuos gyvieji palieka palydėdami mirusiuosius.Vakarinėje miestelio dalyje, šalia Totoriškių ežero, netoli Žaliosios gatvės dunkso senosios, o maždaug už šimto metrų, atskirai – naujosios karaimų kapinės.

Kaimynystėje darželį ravinti moteriškė pasakoja, kad senosiose kapinėse palaidoti maro aukų palaikai. Paklausta, ar mirusieji netrikdo ramybės, ji atsako, kad guli ramiai, nevaikšto. Tad nereikia nieko bijoti.
Senieji akmenys apsamanoję, bet kai kuriuose aiškiai matomi hebrajiški rašmenys. Ant kitų, vėlesnių, užrašai – karaimų kalba rusų arba lotynų rašmenimis. Datos, kurias dar galima įskaityti, prasideda nuo devyniolikto amžiaus vidurio, nors senosiose kapinėse yra ir ansktesnių kapų. Visi kapeliai pakreipti į pietus.

Naujieji kapai – šiuolaikiški, su rusiškais ar lotyniškais rašmenimis, centre dėmesį traukia didžiulis obeliskas.
Kai išeinu iš kapų nuo aukšto medžio viršūnės juodu sparnu mosteli laisvas ir niekieno nesamdomas kapinių sargas ir, reikšmingai kranktelėjęs, oriai nuplasnoja virš galvos.

 Trakų pilies patikimieji sargai

Sąvoka „karaimas“ vartojama tiek etninei, kalbinei, tautinei, tiek religinei priklausomybei pažymėti. Lietuvos karaimų atveju abi šios prasmės sutampa, nes Lietuvos karaimai yra kilę iš senųjų tiurkų genčių, VIII-X amžiuje įėjusių į galingos Chazarų valstybės sudėtį ir atverstų į karaizmą , t.y. karaimų tikėjimą. Religijos pavadinimas kilęs iš semitų kalbų žodžio „kara“, reiškiančio „skaityti“, „garsinti“ ir „studijuoti“ šv. Raštą, Senąjį Testamentą, būti jo šalininku, sekėju. Tos pačios kilmės yra ir žodis Koranas bei „kari“ („skaitantis Koraną“). Lietuvos karaimai yra kipčiakų kilmės ir kalba karaimų kalba, priklausančia vakarų tiurkų kalbų kipčiakų grupei.

Dvi tiurkų tautos – karaimai ir totoriai gyvena Lietuvoje jau šešis šimtus penkiolika metų. Lietuvos totoriai ir karaimai yra labiausiai nuo savo bendragenčių į Vakarus nutolę kipčiakų palikuonys. Jie atsidūrė čia 1397 – 1398 metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kariaudamas su Aukso orda, perkėlė į Lietuvą apie 380 karaimų šeimų ir kelis tūkstančius totorių karių. Abi šios tautos iki šiol yra išsaugojusios savo tautinę savimonę.
Vytautas pasistatydino galingą pilį Trakų Galvės ežero saloje. Netoli pilies įkūrė karaimų gyvenvietę. Tvirtovės galia priklausė ne tik nuo jos sienų, bet ir nuo įgulos ištikimybės, o Didysis kunigaikštis negalėjo pasitikėti vietiniais gyventojais, ir dėl suprantamų priežasčių – Lietuvos vidaus kovų laikotarpiu kunigaikščio artimų žmonių išdavystės buvo įprastas reiškinys. Vytautas neužmiršo, kad jo tėvas Kęstutis buvo įkalintas ir pasmaugtas 1382 m. Krėvos pilies rūsiuose. Tad visiškai suprantama, kad pilies apsaugą ir asmeninį saugumą jis patikėjo įgulai, surinktai už Lietuvos ribų. Istorijoje neretai pasitaiko, kad tada, kai padėtis šalyje būna nepatikima, valdžia pasitelkia į tarnybą svetimšalius, kurie visais požiūriais – tikėjimu, kalba ir papročiais – skiriasi tiek nuo vietinių gyventojų, tiek nuo kaimynų priešų, užtat yra atsidavę valdovui, kuriam turi būti dėkingi už savo padėtį.

Karaimai palankiai priėmė Vytauto kvietimą. Taigi Trakų ežero salos pilis susilaukė karaimų įgulos, kuria valdovas galėjo pasikliauti.

Iš pilies į krantą buvo nutiestas tiltas per salą, kur taip pat stovėjo karaimų dalinys. Ši sala ir vadinama Karaimų. Ji yra arčiausiai gatvės, kur iki šiol gyvena karaimai. Vytautas apgyvendino karaimus ne tik Trakuose, bet ir dar keliose šiaurės Lietuvos vietovėse.  Kunigaikštis suteikė juridinį statusą ir naujoms, ir jau anksčiau gyvenusioms bendruomenėms. Net ir šiandien karaimai gerbia Vytauto atminimą ir pagal Rytų paprotį palydi jo vardą pamaldžiais žodžiais „ramybė jam“.
Kaip atpildą už savo karinę tarnybą, karaimai gavo žemės ir teisę turėti baudžiaunininkų krikščionių. Kario amatas ir žemės turėjimas senais laikais rodė priklausymą kilmingųjų luomui. Karaimams buvo suteikta ir kita kilmingųjų privilegija  – teisė užimti pareigas valstybės administracijoje.

Karaimų bendruomenių suklestėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje sutampa su šių valstybių galybe, kuri labiausiai išryškėjo XVI a.  Dėl įvairių XVII a. nelaimių, o ypač dėl  maro, nusiaubusio Lietuvą1710 m., karaimų skaičius ženkliai sumažėjo.

Daugelyje Lietuvos vietovių, kuriose jau seniai nebeliko karaimų, valstiečiai išsaugojo atmintį apie juos ir pagarbą senoms kapinėms, kuriose, anot jų, palaidoti protėviai. Vienas valstietis pasakojo, kad kai jis ketino suarti vienas tokias kapines, jam prisisapnavę protėviai karaimai paprašė atsisakyti savo užmačių.

 Laidojant giedama maro laikų rauda

Karaimai stengiasi mirusį palaidoti kuo greičiau. Anksčiau velionis būdavo šarvojamas namuose, o dabar vis dažniau tai daroma visuomeninėse patalpose. Artimieji sėdi prie karsto iki laidotuvių, bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimiausių giminių (šeimos narių) gedi.  Kol velionis yra namuose, žvakės nėra degamos, uždegamos jį išnešus.

Karstas išklojamas linais, lininiu audeklu uždengiama mirusiojo galva. Manoma, kad šis paprotys išlikęs dar nuo pagonybės, nors moksliškai tai nėra pagrįsta. Karstas, prie kurio sėdi šeimos nariai ir artimieji, turi būti uždarytas. Manoma, kad žmogų reikia prisiminti tokį, koks jis buvo gyvas.

Karaimų etnografinės parodos darbuotoja  Trakuose pasakojo, kad yra tradicija ant karsto padėti lėkštutę, į kurią dedami pinigai. Vėliau šiuos surinktus pinigus skiria  bendruomenės reikmėms, kenesai, karaimų šventyklai.
Prieš išnešant karstą iš namų, dvasininkas skaito specialią maldą tabutlamach (įdėjimas į karstą). Anksčiau kiekvienam laidojamam dar būdavo giedamos ir specialiai sukurtos giesmės – raudos syjyt jyrlar. Melodija šių raudų vis ta pati, o žodžiai kiekvienu atveju kuriami nauji – pasakojama apie velionio gyvenimą, jo žmogiškas savybes, išskirtinius bruožus, paminimos gimimo ir mirties datos. Syjyt jyry – tai senosios karaimų raudos, folklorinės poezijos žanras, kuriamas specifine 11-os skiemenų eilutėje eilėdara. Žymus karaimų dvasininkas ir poetas Simonas Firkovičius (1897-1982 m.)  yra parašęs daug tokių raudų, o  trisdešimt trys  iš jų surinktos į rinkinėlį, kurį savilaidos būdu buvo parengęs jo sūnėnas, vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius (1924-2000).

Yra sukurta ir speciali rauda, skirta 1710 m. maro aukoms atminti. To maro metu mirė labai daug karaimų, palaidotų senosiose karaimų kapinėse Trakuose. Žodžius jai parašė Saliamonas Trakietis (1650-1735 m.), mokslininkas, teologas, rašytojas ir mokytojas, kuris taip pat ilsisi minėtuose kapuose.  Jo raudą į lietuvių kalbą  išvertė Mykolas Karčiauskas. Ji atspausdinta karaimų poezijos rinktinėje Čypčychlej učma Trochka (Į Trakus paukščiu plasnosiu), kurią 1997 m. sudarė  Karina Firkavičiūtė. Ši rauda – minorinė, gana ilga ir atliekama kartą per metus – per Vėlines. Pagal Mėnulio kalendorių Vėlinės pažymimos kasmet birželio pabaigoje – liepos pradžioje, lankomi kapai. Maro aukų malda giedama senosiose kapinėse prie seniausios kapavietės. Tai patvirtina ir Karaimų etnografinės parodos darbuotojai.

Rauda 1710 metų maro aukoms Lietuvoje atminti

O, pabuski širdie, jau sudėti aukas,
Išsakyt Dievo pyktį, rūstybę rauda.
Tai patyrė tauta siaubulingas kančias,
Ją užgriuvo nelaimė, baisi neganda.
Ar suaugę, mažėliai, tėvai ar vaikai,
Iškankino visus ta žinia nebūties.
Šito mėnesio dieną susmigo į mus
Netikėtai žudydamos strėlės mirties.
Mano tautą norėjo jos taip iškankint
Ir pakirsti visus lyg paukščius patiklius.
Kur tie kelrodžiai, kur jūs išminčiai visi,
Rūpestingai nurodantys Dievo kelius?
Vyrai, moterys kilnios, jauni ir seni,
Dievo kelią palenkę arčiau prie žmogaus?
Ir brangieji vaikai, kūdikėliai mieli,
Klegesys jų žavus kaip safyras dangaus?
Atvira širdimi ir paklusnūs mintims
Jo, teisuoliai prie spindinčios Jo paslapties?
Rankos suglaustos, neatnašaus niekada
Ką jau pakasė žemėn gilion pražūties.
O padorūs piliečiai, brangiausi visiems,
Gatvės pradžioje vėjas jų dulkes sijos.
Sirija ir Libanas aprauda skriaudžiai
Baisią ligą ir paslaptį jos.
Vyresnysis, taisyklių žinovas teisus
Sunaikintas jau nuosprendžiu Tavo žiauriu.
Kuklūs, grasūs – visi išžudyti. Visi išpjauti pavarmu.
Jų lavonai paniekinti tartum žvėrių.
Tai rūstybė baisi, Dievo pyktis naikus
Ugnimi šluoja žmones šioj žemėj plačioj.
Bičkorėliais merginos išpuošę save
Jau pavirto puvėsiais baisingoj kančioj.
Gedulingi namai, begalinė rauda,
Languose vien ženklai suirutės žiaurios.
Ir vis krūvos lavonų, kas žingsnis, visur –
Kaimuose, miestuose, kapinių aptvaruos.
O kapų, neskaičiuojamos aibės kapų
Prie laukų, laukuose ir visuos pasviečiuos.
Kūnai eina dėmėm, begaliniai skausmai –
Ženklas įtūžio, negandos žemės rūsčios.
Maža liko iš tų, užrašytų gyvent
Į Knygas Atminties – taip jau lėmė dangus.
O gyvenimo ženklai visų kaktose,
Kad pašlovintų Dievą kiekvienas žmogus.
Pagailėk karaimų tautos ir nebausk
Nelaimingų žmonių, pagailėk ir padėk.
Savo angelą žudantį žemėj sudrausk,
Mano tautai palaimų versmės negailėk.
Mirę tavo rūstybės skaudžioj valandoj
Lai palaiminti rojaus ramybę pajaus.
Džiaugsis laime dangaus su šventaisiais kartu
Ir trimis numylėtiniais Dievo teisaus.
Rojaus sode gražiam tegu spindi veidai
Amžinąja šviesa pateptųjų tavų.
Amžinasis karaliau, paguosk liūdesy
Ir surinki būrin kiek dar liko gyvų.
Maloningasai Dieve, galybe šviesi,
Tu gerumą parodyk, nebauski žmonių.
Kiekvienam tesuteikia palaimą dangus,
Guoski, saugoki sielas savų valdinių.
Tavo žodžiai paguos, kiek suteiks jiems šviesos,
Ir tegu nepalies jų nelaimė baisi.
Iš numirusių savo valia atgaivink,
Visagali dangaus, nusilenks tau visi.

Žymus karaimų mokslininkas tiurkologas Ananjašas Zajončkovskis apie karaimų Vėlines, į kurias 1924 metų liepos 9 dieną atvyko aplankyti artimųjų kapų Trakuose, parašė straipsnį lenkų žurnale „Myśl karaimska“ („Karaimų mintis“ ). Kai buvo sugiedota giesmė maro aukoms atminti, sukrėstas giesmės žodžių ir nuostabios melodijos, jis pasijuto tarytum atplėštas nuo žemės, žodžiai tapo apčiuopiami, kankindami maro ištiktų žmonių išgyvenimais. Jam atsivėrė regėjimas: štai motina, apimta sielvarto, stovi ties užgesusios dukters kapu, toliau jaunikaitis gedi savo mylimosios, žmona veltui šaukia vardu savo vyrą, kurio jau nebėra. Matė, kaip praeityje išmirdavo ištisi miestai, likdavo tik kapinės.
Paprastai karaimai yra laidojami savo tradicinėse kapinėse Trakuose, Vilniuje arba Naujamiestyje veidu į pietus. Meldžiamasi taip pat atsisukus į pietus, iš kur ir atkeliavę. Prieš nuleidžiant karstą į duobę, kiekvienas norintis gali tarti žodį. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines ant kapo padedama tik gėlių. Įdomiai apsilankymą karaimų kapinėse yra aprašiusi žurnalistė Gražina Ašembergienė, apsilankiusi ten kartu su karaime Alina Lavrinovič, gerai išmanančia karaimų papročius: „Trakuose su ponia Alina užsukome į karaimų kapines, esančias ramioje vietoje, ant nedidelės kalvelės, apjuostos medžių, prie pat ežero. Nenustebau, kad visi antkapiai atgręžti į įeinančius į kapines, tarsi prašosi skaitomi.

Alina priėjo prie vieno kito kapo, išsitraukusi skepetaitę pasilenkė ir prisilietė prie jo. Tokiu būdu tarsi pasisveikindama su mirusiu, atiduodama jam pagarbą. Alina sako, kad grįžus namo, skepetaitė visada iš karto išskalbiama. Priėjome prie neseniai supilto kapo. „Čia palaidojome berniuką, – sako Alina. – Jo kapas papuoštas gėlėmis, o kojūgalyje ir galvūgalyje įsmeigta po lazdą. Taip pažymima kapo vieta. Ir tik po metų statomas paminklas. Visi mirusieji laidojami į pietų pusę, taip pat, kaip kenesoje (karaimų šventykloje) meldžiamasi į pietų pusę.“

Užkasus karstą, dvasininkas pasimeldžia už vėlę, ir kiekvienas dalyvis, paliesdamas kapą nosinaite, atsisveikina su velioniu. Artimiesiems pakvietus, visi grįžta į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už vėlę. Tokios pamaldos už vėlę – „Sahynč“ („Prisiminimas“, „Paminėjimas“) – rengiamos velionio namuose kasdien visą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Po kėde ar suolu, ant kurio sėdi gedinti šeima, padedama duona su druska, o maldai pasibaigus, kėdės apverčiamos, kad nelaimė nepasikartotų. Artimųjų gedulas trunka ištisus metus. Gedėdami jie nevalgo mėsiškų patiekalų.
Praėjus metams, taip pat ir per kiekvienas mirties metines artimieji pasninkauja, lanko kapines, skaito specialią paminėjimo maldą, puošia kapą gėlėmis, o namuose visą dieną degina žvakę. Kapuose žvakės nedeginamos.
Šermenims mėsiškų valgių nepatiekiama, valgomi varškėčiai, pyragėliai su grybais ar kopūstais, daržovės, žuvys, saldumynai.

Žodis pabaigai

Nors karaimų liko nedaug (iš viso Lietuvoje jų gyvena 250, Trakuose – 60), jie išlaikė savo tradicinę religiją, kalbą, papročius. Senosiose kapinėse laidojama nuo XIV a. vidurio, jas prisimenama ir kaip maro aukų kapavietes. Maro aukos poetiškai minimos iki mūsų dienų išlikusioje raudoje, kurią iki šių dienų gieda karaimai. Tokiu būdu tęsiasi tradicija, mažutės, garbingos tautos atmintis žada tęstinumą. Senųjų kapinių antkapiai pažymėti karaimų kalba hebraijiškais rašmenimis, kuriais anksčiau rašė karaimai ir atsukti jie visi į pietus. Senuoju testamentu besiremiančio karaizmo atspindžiai matyti šiuose antkapiuose. Raštijos kitimas matomas pietinėje kapų dalyje ir už  šimto metrų esančiuose naujesniuose kapuose. Ten atsiranda užrašų karaimų kalba lotyniška abėcėle bei lenkų ar rusų kalbomis.

Rūta SUCHODOLSKYTĖ

Juozas VERCINKEVIČIUS

Rūtos Suchodolskytės nuotr.

Senieji kapinių vartai

Naujieji kapinių vartai

Paminklas vyriausiajam karaimų dvasininkui hachanui I. Kaplanovskiui

Naujosiose karaimų kapinėse užrašai – lenkų arba rusų kalbomis

Senosiose karaimų kapinėse antkapiai atgręžti į pietų pusę, o užrašai – ant antakapio nugarėlės

Šaltiniai:

Simon Szyszman, „Karaizmas“, „Pradai“, 2000 m.

Halina Kobeckaitė „Lietuvos karaimai“, „Baltos lankos“, 1997 m.

Romualdas Tinfavičius „Nuo Juodosios jūros iki Trakų, „Voruta“, 2013 m.
„Į Trakus paukščiu plasnosiu“ („Čypčychlej učma Trochka“), Lietuvos karaimų poezija, „Danielius“, 1997 m.
Karaimų etnografinės parodos Trakuose informacija, Trakų raj. periodinė spauda