Nauji veidai po Karališkojo teatro vėliava

Parašyta: 2020-06-30 | Kategorija: Naujienos, Renginiai, Trakai |

Prieš Jonines, birželio 20 dienos vakare,Trakų žiūrovas išvydo naują Trakų Karališkojo teatro pastatymą. Įprasta, kad prakalbus apie šio teatro premjerą, mintyse iškyla teatro vadovo R. Čiūtos figūra, bet šį kartą viskas klostėsi kitaip. Savo komandą į sceną išvedė režisierė Justina Bendinskytė. Tai – pirmas jaunos režisierės pastatymas. Ir jau pačioje pradžioje reiktų pasakyti, kad pavykęs pastatymas.

Režisierė Justina Bendinskytė

A. Fromas – Gužutis, kurio kūrinį „Gudri našlė“ pasirinko Justina, buvo vienas stipriausių rašytojų tarp lietuviško teatrinio judėjimo pradininkų. Bet tai buvo taip seniai, kad dabarties jaunos kartos sunkiai pasakytų kada. Todėl tokio veikalo pasirinkimas savo kaip režisierės debiutui,iš pirmo žvilgsnio atrodė rizikingas. Bet tik iš pirmo žvilgsnio, nes tai, ką žiūrovas išvydo scenoje, visiškai paneigė tokį požiūrį.

Spektaklio akimirka

„Gudri našlė“,teatriniu žargonu,priskiriama „buitinių pjesių“ grupei, bet pastatyme įprasto tokiems kūriniams sceninio sprendimo neišvydome. Scenoje matėsi tik minimalūs baldai – stalas, dvi kėdė ir suolas. Dominavo dvi spalvos – juoda ir balta, tarsi tvirtindamos, kad gyvenimas turi aiškias dvi puses – tamsiąją ir šviesiąją. Aktorių rūbuose, kurių režisierė nesiekė pateikti kaip kūrinyje autoriaus nurodyto laikmečio atitikmenį, taip pat galėjai pastebėti šių dviejų spalvinių priešingybių detales. Muzikinis spektaklio apipavidalinimas bei spektaklio apšvietimas, tik patvirtina, jog režisierė debiute atsisakė tiksliai nurodyti laikmetį bei aplinkybės,kuriose vyksta veiksmas.

Jei taip, tada kas liko? Visi jau aukščiau minėti teatriniai pastatymo scenos instrumentai aiškiai nukreipti paryškinti ir išryškinti aktorių vaidmenis.

Galima ginčytis, galima diskutuoti šiais klausimais. Visada atsiras žiūrovų ar kolegų, kurie ims neigti tokio sprendimo priimtinumą, bet sunkiai nesutikti su tuo, kad visa tarnauja  svarbiausiam tikslui – aktoriui. Ir tokiu savo požiūriu, Justina save pristato kaip puikiai suprantanti tikrąjį teatro sėkmės mechanizmą, kuris išskiria šią meno sritį iš visų kitų. Vaidmenys… Žmonės, kurie juos kuria..Apie tai tikrai verta pakalbėti.

Nesiimsiu nagrinėti Menčienės ar Mieliausko vaidmenų, kuriuos kūrė I. Jocienė ir V. Mikalauskas. Tai šios srities grandai, kuriuos puikiai pažįsta trakiečiai. Ir ne tik jie, bet daug platesnis žiūrovų ratas. Šių aktorių sukurtų vaidmenų apžvalga užimtų per daug vietos šitame straipsnelyje ir per daug laiko, nors, mano galva, ir jiems ne viskas pavyko. Bet juk tai premjera. O kurioje premjeroje aktoriai galutinai ir nediskutuotinai pateikia išbaigtus savo vaidmenų sprendimus? Man svarbiau truputį „pačiupynėti“ tuos žmones, kuriuos po Karališkojo vėliavą žiūrovas išvydo pirmą kartą. Jus galima būtų pamatyti Rūdiškių Bajorų ar Vievio teatrų, kurie ne taip senai ir susikūrė,pastatymuose,  bet šioje scenoje, šito teatro lygmenyje, pirmą kartą.

Antanas Anskaitis – Barsukovas. Apie jį galima kalbėti daug ir užsidegančiai, nes neabejotinai tai   jau turintis scenos patirtį žmogus. Jo išvaizda, laikysena beveik visiškai atitinka vaidmens keliamus uždavinius. Gebėjimas scenoje matyti, girdėti partnerius, nebijoti šaržuoti savo vaidmenį, o atskirais atvejais ir čia pat improvizuoti, demonstruoja neabejotiną šio žmogaus talentą, kurią scenos žmonės paprastai vadina „Dievo dovana“. Ir net tos atskiros scenos, kurių aktoriui iki galo nepavyko įvaldyti, nepaneigia šio požiūrio. Režisierės sprendimas šį vaidmenį įvilkti į gerokai per ankštą rūbą bei apmauti veltiniais, suteikia jam papildomą koloritą, kuris išskiria šį vaidmenį ir padeda Antanui scenoje. Telieka prašyti likimo, kad juo dažniau ir kuo įspūdingesniuose darbuose išvystumėm šį aktorių scenoje.

Eligijus Ramanauskas – Bitė. Jaunas, jau vien savo augumu išsiskiriantis iš kitų personažų. Išgirdęs, kad šis asmuo tik ketvirtą kartą savo gyvenime išdrįso stoti prieš žiūrovą ir kad tai tik antras jo vaidmuo, negali nesižavėti. Aiškiai ryškiai auganti ir ateityje, jei ir toliau taip noriai eis į sceną,įtemptai dirbs,scenos asmenybė. Aktorius, kurio laukia puiki ateitis. Norisi palinkėti tik sėkmės šiam jaunam žmogui.

Edita Vitkauskaitė – Karusė. Ją jau išvystame pačioje spektaklio pradžioje ir nors tai lyg ir epizodinis vaidmuo, bet gerai įsimintinas ir puikiai apibrėžtas. Jis vertas tobulinimo, nes kartais pastebi, kad judesys ir kalbos intonacija ne visada sako tą patį. Šios aktorės veiksmas scenoje kalba daug įspūdingiau nei teksto išraiška. Teksto intonacijose kartais prasprūsta „šaltukas“, kai tuo tarpu veiksmas demonstruoja priešingą emociją. Tačiau tai tik nedideli trūkumai, kurie nepaneigia šios asmenybės gebėjimų kurti ryškų ir įsimintiną vaidmenį.

Rasa Banišauskienė – Magdė (burtininkė). Atrodo, kad tokiame menkame vaidmenyje neįmanoma pateikti ko nors įsimintino,bet, kai Rasa, tarsi audra, įsiveržia į sceną, kai vėliau susirango po nedideliu stalu ir jį kilnoja, sukinėja, kai išgirsti aiškią ir suprantamą kalbą, tikrai nelieka abejonių teiginiui, jog „mažų vaidmenų nebūna,yra tik „maži“aktoriai“. Ši moteris turi didžiulį gebėjimų užtaisą ir neabejoju, kad ja mes dar ne kartą gėrėsimės scenoje.

Nepaminėti liko du – Antanas Ragėnas ir Evgenijus Jefremovas. Taipogi epizodiniai ir lyg nieko ypatingo nenešantys vaidmenys, tačiau kai jie pasirodo scenoje, imi suprasti, kad be jų šis spektaklis netektų daug spalvų.

Aišku, ši apžvalga nepretenduoja į išsamią spektaklio analizę. Aš tokio tikslo ir nesiekiu, bet pažymėti šį neeilinį įvykį Trakų scenoje yra būtina, nes, tuo visiškai neabejoju, jis gali turėti sėkmingą tęsinį. Viskas priklauso nuo jaunosios režisierės užsispyrimo, nuo jos noro ir tolimesnių siekių. Matosi, kad didžia dalimi nauja šio spektaklio aktorių komanda, pasiruošusi su ja ir toliau dirbti, dalintis visais būsimų pastatymų džiaugsmais ir galimais nesėkmių kartėliais.

Dažnai būna, kad teatrų „senbūviai“sunkiai priima naujų jėgų atėjimą, bet, stebėdamas tarp žiūrovų sėdinčius „senesnius“ Karališkojo teatro aktorius ir patį šio teatro vadovą, tikiu, jog kokios nors didesnės tarpusavio trinties jiems pavyks išvengti. Justina, mano įsitikinimu, neša po šio teatro vėliava naują vėją ir ar jai pavyks ateityje įgauti savitą scenos braižą, priklauso nuo to, kaip ir su kokiu palankumu jai bus pritarta. O naujo vėjo ir naujų talentingų žmonių Trakų Karališkam teatrui, manau, tikrai reikia.

Norėčiau palinkėti ir Trakų kultūros rūmų vadovybei atkreipti didesnį dėmesį į šią jauną režisierę. Manau, kad šio jauno ir perspektyvaus žmogaus,gebančio ir norinčio dirbti, neatsisakytų ir kiti kultūros centrai. Šiais konkurencijos laikais, kai didesnis dėmesys kažkodėl skirtinas vadybai ar reklamai, nevertėtų pamiršti, kad viena ir kita netenka prasmės, jei neturi tikrų ir vertų darbų. Aplink dar yra pakankamai daug žmonių, kurie geba atskirti kas yra kas. Kad jaunoji režisierė tikrai turi „Dievo dovaną“po šio pastatymo abejoti netenka. Taip, jos laukia alinantis darbas ir vienas spektaklis realiai dar nieko tvirto nepasako, bet pirmas „blynas“tikrai neprisvilo, todėl pabaigoje lieka tik palinkėti sėkmės ir nuoširdžiai pasveikinti.

 

Alfonsas Končius

Aleksandro Aziulevičiaus nuotr.


Komentarai
  1. V.M.

    Bravo Vytautai, „gražus“ straipsniukas, apžvalginis

  2. Andrius Limas

    Jo, Trakų rajono teatro „žvaigždės“. Gaila, kad nieks apie TAI neskaito ir nežino. Apmaudu. Taip ir užges neįsižiebęs

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *