Prisimenant kraštietę poetę Stasę Okunevičiūtę-Nedzinskienę

Parašyta: 2020-02-14 | Kategorija: Grendavė, Naujienos |

Šiemet vasario 15 d. kraštietei, poetei Stasei Okunevičiūtei-Nedzinskienei būtų sukakę 70 metų.

Trumpa biografija

1950 m. vasario 15 d. Trakų rajone, Samninkų kaime, gimė būsimoji poetė, pedagogė Stasė Okunevičiūtė (vėliau – Nedzinskienė). Mokėsi Gudakienio aštuonmetėje mokykloje, vėliau – Trakų internatinėje mokykloje, kurią 1968 m. baigė aukso medaliu ir įstojo studijuoti fiziką į Vilniaus universitetą. Alma mater baigė 1974 m., įgijusi radiofiziko specialybę, ir po to išvyko dirbti į Alytų mokytoja. Nuo 1989 m. buvo Alytaus Panemunės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Už nuopelnus 2008 m.
jai skirta Lietuvos metų mokytojo premija.
Čia Alytuje susipynė Stasės Nedzinskienės meilė fizikai ir lyrikai. „Man kūryba – gyvenimo būdas. Pirmiausia manyje gimsta melodija, ji nepalieka, kol nesukuriu pagal ją žodžių“, – tokiais žodžiais savo kūrybą apibūdino pati poetė. Pirmuosius Stasės eilėraščius išspausdino Alytaus rajoninis laikraštis.
Stasė Nedzinskienė taip pat aktyviai veikė Lietuvos mokytojų literatų draugijoje „Spindulys“, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ veiklose. Jos sukurtos eilės nugulė į poezijos knygas: „Ieškok manęs dainoj“ (1998), „Apkabinsiu dainą“ (2008), „Likimo sakmė“ (2004), „Kaip dieviškas lobis“ (2008), „Sugrąžintas laikas“ (2009). Stasės Nedzinskienės kūryba buvo publikuota ir dzūkų kultūros žurnale „Dainava“, Lietuvos mokytojų literatų draugijos „Spindulio“ išleistoje knygoje „Lėkimas virš žemės“, poezijos rinktinėse „Ant tavo rankų supasi gerumas“ ir „Ašara Dievo aky“.
Deja, 2011 m. kovo 31 d. poetės gyvenimo gija nutrūko.

 

Stasės Nedzinkienės knygos „Eilėraščių rinktinė“ viršelis

Poezijos rinktinė – geriausias atminimo įamžinimas

Poezija ir kūryba yra nemirtinga. Ji neturi laiko ribų. Tai įrodo ir 2012 m. išleista Stasės Nedzinskienės eilėraščių rinktinė, kurioje nugulė per 400 poetės eilėraščių. Turbūt nėra gražesnio ir geresnio paminklo savo prabėgusiam gyvenimui įamžinti kaip knyga. Leidinyje atsispindi poetės mintys, pasaulėžiūra, jausmai. Kadangi pagal išsilavinimą Stasė buvo fizikė ir šią discipliną dėstė savo mokiniams, nenuostabu, kad ji kūrė eiles ir šiam gamtos mokslui. „Tai – fizika –/ žavus pasaulis / su milijonais paslapčių“, – taip ji rašė savo eilėraštyje. Lyriškai Stasė aprašė ir šviesos prigimtį, garso kelią, Niutono dėsnį, kitas fizikos dėsnių prasmes bei sąvokas.
Stasė Nedzinskienė nemažai gilinosi į žmogaus emocinę būseną, todėl jos eilėse atsispindi skirtingų jausmų palietė: nuo vienatvės, ilgesio, nevilties, mirties iki meilės, džiaugsmo, ryžto, svajonių – tai, iš ko ir susideda trapus žmogaus gyvenimas. Todėl kiekvienas skaitantysis jos kūryboje gali atrasti tai, kas jam būtų artima ir miela.
Stasės kūrybiniu potencialu žavėjosi ir jos buvęs mokytojas, fizikas, trakietis dr. Zigmundas Ramanauskas (1932–2018). Knygoje yra patalpinta ir 1998 m. jo ranka rašyto laiško faksimilė buvusiai mokinei, o šalia – eiliuotas Stasė atsakymas mokytojui, tarsi padėka už tai, kad jis nepamiršta jos ir žengia kartu su ja, stebi jos veiklą. Taip pat Stasė, pati būdama pedagogė, neužmiršo ir savo pirmosios mokytojos Elenos Kulpinskaitės (Karužienės), padėjusiai tada jai, dar mažai mergaitei, eiti mokslo pažinimo keliu, ir skyrė jai savo eiles.
Stasės eilėraščiuose atsispindi ir meilė mūsų gimtinei – Lietuvai. Čia ji gražiai eilėmis aprašo ir Baltijos jūrą, ir Kryžių kalną, ir Žuvinto rezervatą, ir nuostabiuosius mūsų metų laikus. Jos kūryboje savo vietą suranda ir tokie garsūs Lietuvos poetai kaip Maironis, Salomėja Nėris, Antanas Jonynas ir prieš devynerius metus (2011 m. vasario 16 d.) miręs Justinas Marcinkevičius. Su juo Stasė Nedzinskienė jautriai atsisveikino tokiais žodžiais:

Jo gyvenimas meile išlietas,
liko žodžiai – didingi kalnai.
Netikėkim, kad mirė poetas –
Jo dvasia čia gyvens amžinai.
Stasės Nedzinskienės eilėraščių rinktinė yra iliustruota nuotraukomis iš jos asmeninio ir visuomeninio gyvenimo (šeima, pedagoginė ir kultūrinė, kūrybinė veikla) akimirkomis. Čia ji iš nuotraukų šypsosi su vyru Antanu bei kartu užaugintais trimis sūnumis – Laimiu, Linu ir Antanu – bei anūkėliais; čia ji linksmai žvelgia iš Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės (2009), VI moksleivių dainų šventės „Mes – laisvės vaikai“ (2005); čia ji pelnė 2008 m. Metų mokytojos apdovanojimą, o ją sveikino tuometinis Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius bei švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, ir pan.

Metų mokytoja 2008 m. tapusi Stasė Nedzinskienė su Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi (kairėje), švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi

 

 

Stasė Nedzinskienė Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje, 2009 m. liepos 6 d.

Stasės Nedzinskienės atsakymas savo mokytojui trakiečiui dr. Zigmundui Ramanauskui (1932–2018)

Gražu ir tauru, kad Stasei Nedzinskienei atminti knygoje yra sudėti ją pažinojusiųjų prisiminimai ir jai skirti žodžiai. Savo mintimis dalijasi pirmoji mokytoja Elena Kulpinskaitė-Karužienė, Trakų internatinės mokyklos fizikos mokytojas Zigmas Ramanauskas, Alytaus miesto švietimo, kultūros ir meno darbuotojas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas metodininkas Kazimieras Juozas Muzikevičius (1934–2019), Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė, mokytoja, rašytoja, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narė Teklė Džervienė.

Stasė Nedzinskienė – turbūt vienintelė Lietuvoje buvusi fizikos mokytoja, įrodžiusi, kad materialusis ir dvasinis pasaulis yra neatsiejamas vienas nuo kitos, o ši eilėraščių rinktinė – tai jos testamentas, kuriame atsiskleidžia tai, ką ji norėjo pasakyti pasauliui.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Nuotr. iš Antano Nedzinsko asmeninio archyvo

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *