Senųjų Trakų piliavietė, žvelgiant iš rytų pusės (2007 m.)
R. Kraujalio nuotr.
2016 m. liepos 17 d. Senųjų Trakų bendruomenės nariai ir svečiai istorinėje piliavietėje susirinko pažymėti kaimo 700-ties metų jubiliejaus sukaktį. Šventės rengėjai nurodytą sukaktį siejo su XVI a. legendinėje Lietuvos metraščio (Bychovco kronikos) dalyje užrašyta garsiąja Gedimino sapno legenda. Joje pasakojama apie tai, kaip Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341) Lietuvos valstybės sostinę iš Kernavės perkėlė į Trakus (dabar – Senuosius Trakus), o vėliau iš pastarųjų – į Vilnių. Remiantis šia legenda, 1316 m., arba pirmieji Gedimino, kaip didžiojo kunigaikščio, valdymo metai, neretai simboliškai laikomi Senųjų Trakų „įkūrimo“ metais. Anot legendos, Gediminas prieš mirtį Senuosius Trakus perdavė savo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui, kuriam, kartu su jo žmona, buvusia vaidilute Birute, čia apie 1350 m. gimė sūnus Vytautas, būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis.
Nesiekiant Senųjų Trakų ir jų apylinkių gyventojų nuliūdinti, o tik pagirti už ryžtą puoselėti gimtinės ar tiesiog gyvenamosios vietos istorinę atmintį, ją stiprinti ir dalytis su aplinkiniais, reikia pasakyti, kad tikslios Senųjų Trakų, kaip apskritai ir bet kurio Lietuvos miesto ar miestelio, įkūrimo datos nustatymas, deja, yra neįmanomas ir tegali būti simbolinis. Archeologinių tyrimų duomenys atskleidžia, kad Senieji Trakai, kaip gyvenvietė, gyvavo dar XIII a. pabaigoje, o pirmasis neabejotinas Trakų vardo paminėjimas istorijos šaltiniuose datuojamas tik 1337 m. (Vygando Marburgiečio kronikoje užsimenama apie mūšyje su kryžiuočiais prie Bajerburgo pilies dabartinės Veliuonos (Jurbarko r.) apylinkėse žuvusį „Trakų karalių“ (rex de Tracken), tiksliau – Trakų kunigaikštį).
Senųjų Trakų istorinė vertė neatsiejama nuo šio kaimo architektūros ir išplanavimo, galais į gatvę atsuktų įvairiaspalvių medinių namų (XVI a. vidurio žemės reformą menančio rėžinio kaimo likučių), tačiau nekyla abejonių, kad didžiausia įžymybė yra XIV a. piliavietė – buvusios mūrinės pilies vieta. Įžengę į piliavietę keliautojai ir atsitiktiniai lankytojai pastebi plokščią keturkampę 140 x 150 m dydžio, įspūdingo, 35–40 m pločio ir net iki 8 m gylio, su buvusiu ežeru susisiekiančio griovio apjuostą aikštelę. Jos šiaurės vakariniame krašte stovi XVIII a. pabaigoje statytas Viešpaties Apreiškimo vienuolyno pastatas ir neogotikinė 1899 m. perstatyta Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia. Vis dėlto ne vienam čia apsilankiusiam smalsuoliui ramybės neduoda vienas klausimas: tai kurgi stovėjo ir kaip atrodė ta viduramžių pilis?
Senieji Trakai neabejotinai siejami su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Kęstučio ir Vytauto erdve, tai – ką tik užgimusios viduramžių Lietuvos valstybės centras. Skirtingai nei Kernavė ir Vilnius, Senieji Trakai buvo įkurti tuščioje, anksčiau negyventoje vietoje. Žodis trakas, iš kurio, beje, ir kilęs Trakų vietovardis, nurodo, kad Senųjų Trakų pilis buvo pastatyta ir gyvenvietė įkurta iškirstame bei išdegintame miške (nustatyta, kad ąžuolų žiedadulkės sudaro net iki 12 % archeologinių tyrimų metu surinktų medžių žiedadulkių). Vis dėlto teiginys apie piliavietei parinktą „tuščią“ vietą yra teisingas tik iš dalies. 2009 m. archeologai Gytis ir Giedrė Piličiauskai, taip pat Gytis Grižas piliavietės pašonėje, ties Trakų ir Meistrų gatvių sankryža, aptiko vėlyvojo bronzos amžiaus radinių: bronzinio kirvelio dalį, kaulinį adiklį ir ylą. Tuo remiantis galima manyti, kad maždaug prieš 3 tūkstančius metų šioje vietoje, užakusio ežero pakrantėje iškilusioje nežymioje kalvelėje, būta gyvenvietės (žinoma, ši gyvenvietė su viduramžių pilimi tiesiogiai nėra ir negali būti susijusi).
Straipsnyje pateikiamus archeologijos duomenis apie XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje statytą, XIV a. pabaigoje dėl kovų su kryžiuočiais sunykusią ir niekuomet nebeatstatytą Senųjų Trakų mūrinę pilį, jos išplanavimą ir kultūrinio sluoksnio ypatybes surinko čia plačius tyrinėjimus atlikusi prof. dr. Albino Kuncevičiaus vadovaujama archeologinė ekspedicija. 1994–1997 m. ir 2008–2009 m. tyrinėtos įvairios piliavietės vietos, tarp jų – ir vienuolyno vieta. Be to, ta pati ekspedicija 1995–1996 m. tyrinėjo prie piliavietės aptiktą senovės gyvenvietę.
Archeologiniai tyrinėjimai atskleidžia, kad Senųjų Trakų pilis stovėjo piliavietės šiaurės vakariniame krašte, dabartinės bažnyčios ir vienuolyno vietoje. Pilis buvo aptvarinė – ją juosė iš stambių akmenų ir plytų sumūryta, smulkiais plytų gabaliukais ir storu skiedinio sluoksniu užpildyta gynybinė siena, storiausioje vietoje siekusi iki 2,2 m storį. Ši siena aptikta apie 1–1,5 m, tačiau buvo įleista iki 3–4 m gylio nuo dabartinio žemės paviršiaus. Gynybinė siena viršuje buvo dengta čerpėmis, o viduje buvo medinė galerija; jos vietą išduoda tyrinėjimų metu aptiktas vientisas degėsių sluoksnis. Apie sienos kampuose turėjusius būti bokštus duomenų turima nedaug, tačiau nustatyta, kad bent pietvakariniame ir šiaurės rytiniame kampuose jų tikrai nebuvo. Plytos gerai išdegtos, 15–16 x 30–33 cm dydžio, 7–9 cm storio, mūrytos baltiškuoju (vendiškuoju) – Lietuvoje žinomu seniausiu, XIII a. antrąja puse–XIV a. pirmąja puse datuojamu, plytų rišimo būdu. Pažymėtina, kad tokia mūro konstrukcija būdinga Kauno pirmajai ir Medininkų pilims, o skiedinio sudėtis panašiausia į Vilniaus Aukštutinės pilies (Gedimino pilies) skiedinį.
Iki pilies pastatymo Senųjų Trakų piliavietė vakarų pusėje buvo aukštesnė nei dabar, šioje vietoje buvo nedidelė terasa. Statant pilį buvo nukastas kalvos viršus, supiltas žvyro pylimas, o pati kalva – pilies kiemas – išlyginta. Piliavietę juosiantis griovys buvo užpildytas vandens, o į pačią pilį buvo galima patekti tik per pakeliamą medinį tiltą. Antai minima, kad dar 1827 m. į piliavietę, t. y. tuomet stovėjusią bažnyčią ir vienuolyną (pastarųjų pastatai rašytiniuose šaltiniuose ne kartą pavadinti „Kęstučio pirtimi“), buvo patenkama per du tiltus: vienas buvo skirtas pėstiesiems, kitas – vežimams. Remiantis tuo, kad dar XIX a. buvusios pilies vietą Senųjų Trakų gyventojai vadino sala, reikia manyti, kad dar prieš 200 m. dabar jau išdžiuvusiuose grioviuose būta vandens.
Senųjų Trakų piliavietėje rastas žiedas. Paimta iš: „Baltų menas“, sud.
A Butrimas,Vilnius, 2009, p. 568, pav. 62.
Archeologinių tyrimų metu aptikta daug gyvenimą piliavietėje ir kovas su kryžiuočiais menančių radinių, o XIV a. kultūrinis sluoksnis siekia net 1,5 m. Iš radinių paminėtina reta Vytauto laikų moneta su užrašu ПЕЧАТ, cilindrinės spynos ir raktai, žirklės, įvairūs papuošalai, daugiau nei 1000 keramikos šukių. Su kariais ir raiteliais siejami pentinų fragmentai ir grandinių šarvų (iš smulkių grandelių padarytų šarvinių marškinių) dalys, tuo metu vidinėje gynybinės sienos pusėje surastus daugiau kaip 100 arbaleto strėlių antgalių reikia laikyti XIV a. pabaigoje vykusio kryžiuočių antpuolio ir pilies sugriovimo įrodymu. Ypatingo dėmesio nusipelno sidabrinis kryželis ir bene žymiausias Senųjų Trakų piliavietės radinys – puošnus sidabrinis, auksu inkrustuotas signetinis žiedas, neoficialiai vadinamas „kunigaikštienės Birutės žiedu“. Pastarieji dirbiniai neabejotinai priklausė artimiausiems kunigaikščio aplinkos žmonėms.
Amatininkai ir pirkliai gyveno šalia pilies, į pietus nuo Senųjų Trakų gyvenvietės plytėjusiuose laukuose, apie 2 ha plote buvusioje gyvenvietėje. Be to, 2009 m. atlikus tyrimus jau minėtoje rekonstruojamoje Trakų ir Meistrų gatvių sankryžoje surasta 6 m skersmens statybinės keramikos degimo krosnis, šalia jos – neišdegtų plytų. Tai greičiausiai pati ankstyviausia plytų degimo krosnis Lietuvoje. Kaip rodo krosnies mūro detalės, aptiktas sidabrinio ilgojo – pailgos lazdelės su įkartomis, žinomos kaip pirmojo lietuviško pinigo – fragmentas, žvangučiai, kryželio dalis, raktas, šiferio akmens verpstukas, apkalėliai ir įvairūs kiti XIV a. dirbiniai, ši krosnis buvo naudojama pilies ir gyvenvietės gyvavimo laikotarpiu. Galima manyti, kad čia išdegamomis plytomis buvo aprūpinamos pilies ir jos gynybinių įrenginių statybos. Vėliau krosnis ne kartą perdaryta, o netoliese aptikta kita, XVII–XVIII a.
datuojama krosnis atskleidžia, kad plytų degimo amato Senuosiuose Trakuose laikytasi net ir po pilies sunykimo.
Taigi archeologiniai tyrimai rodo, kad mūrinė Senųjų Trakų pilis išraiškingoje, gilių daubų (vėliau tapusių grioviais) apsuptoje kalvoje buvo pastatyta XIII a. pabaigoje–XIV a. pradžioje. Buvo atkurta jos raida ir ankstesnis vaizdas, galiausiai – surasta šią pilį „aptarnavusios“ bendruomenės gyvenamoji vieta. Senųjų Trakų pilies reikšmė sumenko XIV a. pabaigoje, o Lietuvos valdovų rezidavimui pasirinkta besiplečianti ir vis didesnę svarbą įgavusi Naujųjų Trakų pilis. 1405 m. didysis kunigaikštis Vytautas fundavo bažnyčios ir benediktinų vienuolyno Senuosiuose Trakuose statymą, kurie tiesiogine žodžio prasme buvo pastatyti sunykusios pilies vietoje, šiam tikslui panaudojus išlikusius mūrus.
Bedugnės kapinyno tyrimų akimirka (2012 m.)
G. Petrausko nuotr.
Nors iki šiol buvo surinkta vertingų duomenų apie Senųjų Trakų senovę, tyrinėtojams ilgai ramybės nedavė klausimas, kur buvo laidojami pilėnai, kariai, amatininkai ir kiti viduramžių Senųjų Trakų gyventojai. Į šį klausimą, padedant talkininkams, šio straipsnio autoriaus vadovaujamai Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologinei ekspedicijai iš dalies pavyko atsakyti nuo piliavietės tyrinėjimų pradžios prabėgus beveik dviem dešimtmečiams. 2012 m. Senųjų Trakų apylinkėse surengus archeologinius žvalgymus, piliavietės karių laidojimo vieta surasta vienoje iš Bedugnės kaimo kalvų. Mirusieji šioje vietoje XIII a. pabaigoje–XIV a. buvo laidojami sudeginti, o jų palaikai kartu mirusiųjų deginimo laužavietėje apdegusiomis įkapėmis ir jų fragmentais, sudaužytų molinių indų šukėmis ir degėsiais, kaip ir daugelyje viduramžių Lietuvos laidojimo paminklų, buvo išberti pačiame žemės paviršiuje.
Ateityje planuojami nauji tyrinėjimai leis dar plačiau pažinti Senųjų Trakų – vienos svarbiausių viduramžių Lietuvos vietovių – istoriją ir reikšmę, atverti naują, iki šiol dar neatskleistą valstybės ir tautos istorijos puslapį.
Gediminas PETRAUSKAS,
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas
