Skiriama karaimų visuomenės veikėjo ir poeto Simono Kobecko ir Eugenijos Kobeckienės atminimui

Praėjo jau dvidešimt aštuoneri metai be Tėčio ir dvidešimt šešeri be Mamos. Tačiau tai nereiškia, kad Jų nėra su mumis.

Nuo ankstyvos vaikystės prisimenu didelį rašomąjį stalą, prie kurio sėdėdavo Tėvelis ir kažką rašydavo. Ant stalo visada stovėdavo lempa su dideliu baltu stikliniu gaubtu. Nors tėvai per 47-nerius bendro gyvenimo metus 17 kartų kraustėsi ne tik iš buto į butą, bet ir iš vienos valstybės į kitą, iš vieno miesto į kitą, lempa išgyveno iki šių dienų. Rašomieji stalai būdavo įvairūs, kartais jų visai nebūdavo, bet lempai vieta visada atsirasdavo. Ji šviesdavo paprastai vakarais, kai Tėvelis sugrįždavo iš darbo. Paskui prie jos ir aš ruošdavausi egzaminams, o dabar ji šviečia ant mano rašomojo stalo primindama laikus, kai mes gyvenome visi kartu – Mama, Tėvelis, mano sesuo Aleksandra ir aš.

Pirmiausia buvo Trakai, kur 1911 m. gimė abu mano tėvai. Tėvelis Simonas Aleksandro ir Barbaros Kobeckų šeimoje, o Mama Eugenija – Eljašo ir Beatos Dubinskių. Jie pažinojo vienas kitą nuo vaikystės. I pasaulinio karo metais abi šeimos gyveno skirtinguose Rusijos ir Ukrainos miestuose. Kobeckų šeima praleido evakuaciją Pskove, St. Peterburge ir Charkove, o Dubinskių – Maskvoje ir Eupatorijoje. Kai karaimai 1920 m. sugrįžo į Trakus, abu tėvai mokėsi vienoje klasėje. Vėliau Tėvelis įstojo į technikos mokyklos Vilniuje (Olandų gatvėje) kelių skyrių, o Mama – į Trakų mokytojų seminariją, kurios, deja, nebaigė. Abi šeimos nebuvo pasiturinčios ir pinigų vaikų studijoms stigo. Tėvelio tėvas Aleksandras anksti mirė, mama nedirbo, vyresnysis brolis Michalas jau gyveno Varšuvoje, o namie dar buvo dvi seserys – vyresnioji Lidija ir jauniausioji Janina. Mama savo šeimoje buvo jauniausia. Jos vyresnysis brolis Juzefas bei sesuo Jelena jau buvo sukūrę savo šeimas ir jai teko prižiūrėti vyriausios sesers Sofijos, ištekėjusios už Trakų vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus, vaikus.

Tėveliui mokantis Vilniuje, jam padėdavo dėdė Gabrielius Kobeckas, kuris tuo metu gyveno Taline ir turėjo ten savo nedidelį verslą. Apie tai aš sužinojau neseniai, 1994–1997 m. dirbdama Lietuvos Respublikos ambasadore Taline. Sykį lankydama Metsakalmistu kapines, netikėtai pamačiau Gabrieliaus Kobecko ir jo žmonos Anos kapą. Greta buvo palaidoti dar keli karaimai. Neprisimenu, kad Tėvelis būtų kada pasakojęs apie tuos Taline gyvenusius giminaičius. Teko klausti tetos Janinos Jutkievič ir ji man papasakojo apie šio dėdės paramą mano Tėvui. Kitą kartą prie kapo jau atėjau su gėlėmis… O vėliau, ambasadoriaus A.Vinkaus dėka, pavyko ten pastatyti kuklų antkapį.

Baigęs technikos mokyklą ir karinę tarnybą, Tėvelis pradėjo dirbti kelių techniku šiandieninės Baltarusijos teritorijoje, vėliau Vilniaus aplinkkelių tiesimo valdybos biure. 1937 m. jis vedė Eugeniją Dubinską ir Vilniuje jiems teko nuomotis kambarius įvairiose miesto vietose. Mama geriausiai buvo įsidėmėjusi savo šeimininkę Aną Firkovič, iš kurios buvo išmokusi įvairių patiekalų receptų ir vėliau dažnai kartodavo, ką ir kaip darė jos buvusi šeimininkė. Tėvelis vadovavo Ribiškių (Rybiszki), Dunojaus (Dunajek), P.Višinskio (Bobrujska), Sukilėlių (Listopadowa), Žygio (Nadlesna) gatvių tiesybai ir tiltų tose teritorijose statybai, grindinio iš Vilniaus į Grigiškes klojimui. Dar prisimenu, kaip po karo juo dardėdavo autobusas iš Vilniaus į Trakus, o šiandien nebent koks vežimas retkarčiais rieda.

Iki šiol prisimenu tėvų pasakojimus apie prieškario Vilnių, kultūrinį gyvenimą, įvairias pramogas ir pan. Jie abu labai mėgo operetę, kurioje tuo metu dainavo lenkų estrados žvaigždė Hanka Ordonówna. Mama daug pasakojo ir apie Ukrainos Padnieprės operetės teatro, vadovaujamo Teodoros Rudenko, gastroles Trakuose, berods, 1932 ar 1933 metais. Įdomu, kad vėliau, kai mes jau gyvenome Šiauliuose (1948–1954), tas pats teatras gastroliavo ten ir Mama nuėjo pasiteirauti, gal kas prisimena anų laikų artistus. Dideliam jos nustebimui, trupė beveik nebuvo pasikeitusi. Žinoma, ir Mama, ir artistai labai apsidžiaugė tokiu netikėtu susitikimu. Mūsų namuose buvo surengta iškilminga vakarienė, iki vidurnakčio skambėjo ukrainietiškos dainos, buvo dalijamasi prisiminimais. Kitą dieną vienas muzikantų suderino mūsų fortepijoną, kuris kaip tik tuo metu užėmė pagarbią vietą didžiajame kambaryje.

Mano Mama dievino teatrą, dainas, muziką, poeziją. Jaunystėje daug laiko praleidusi savo turtingų ir išsilavinusių tetų ir dėdžių Lobanosų, savo sesers Sofijos namuose, kur turėjo galimybės tiesiogiai dalyvauti karaimų aukštuomenės gyvenime, Mama siekė ir dukroms suteikti kuo geresnį išsilavinimą. Todėl mes abi su seserimi lankėme muzikos mokyklą, mokėmės skambinti (jau puikiai suderintu) Becherio firmos fortepijonu. Kol buvome mažos, Mama mums skaitydavo daug eilėraščių (iki šiol saugau storą rusų poeto Aleksejaus Pleščejevo poezijos rinkinį, bene pirmą savo rankose laikytą knygą), dainuodavo karaimiškas, ukrainietiškas, lenkiškas lopšines ir kitokias dainas (prie namų ruošos ji visada dainuodavo). Mama kantriai ugdė mūsų skonį, mokė mus šokti (beje, vėliau ir mano klasės draugus), gražiai elgtis, nepaisant gana kuklių šeimos išteklių stengėsi mus gražiai aprengti, įskiepijo meilę knygai, teatrui (kartu su tėvais aplankėme visus to meto Šiaulių teatro pastatymus), apskritai menui, grožiui, rankdarbiams. Ji pati daug siuvinėdavo ir jos rankdarbiai buvo tikri meno kūriniai.

1938 m. Tėvelis buvo paskirtas dirbti į Berezolupus šiandieninėje Ukrainoje. Mama pasakojo, kad tai buvo nedidelis miestelis, bet jauna pora greitai įsigijo draugų tarp tenykščių gyventojų, o savaitgaliais važinėdavo į Lucką, kur susitikdavo su ten gyvenusiais karaimais. Ukrainoje tėvus užklupo II pasaulinis karas. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, jiems pavyko 1939m. rudenį sugrįžti į Trakus. Tėvelis aktyviai ėmėsi visuomeninės veiklos, organizavo Trakuose pirmuosius lietuvių kalbos kursus karaimams ir pats greitai pramoko lietuviškai. Jis manė, kad tautinės veiklos dirvos negalima apleisti jokiomis sąlygomis.

Skaitydama profesoriaus Simono Pileckio, Lenkijos karaimų religinės bendruomenės pirmininko, prisiminimus, sužinojau, kaip daug nuveikė mano Tėvelis karaimų bendruomenės labui. Tai susiję ne vien su visuomenine veikla, bet ir su profesine – buvo įdarbinęs Kelių eksploatacijos valdyboje ne vieną karaimą. Pats niekada tuo nesigyrė.

Dar jaunystėje Tėvelis buvo pradėjęs rašyti eilėraščius karaimų ir lenkų kalba. Vartydama išlikusius jo rankraščius, matau, kad pirmieji eilėraščiai apie meilę, Trakus parašyti septyniolikamečio jaunuolio dar 1928 m. Vėliau jis rašė intermedijas, vodevilius, kurių herojais dažniausiai būdavo Karaimų gatvės gyventojai. Tėvelis nemėgo pasipūtimo, kvailumo, suktumo, šykštumo. Todėl pajuokdavo tomis ydomis pasižyminčius žmones ar nepagrįstas ambicijas turinčius paikuolius, bet visada darydavo tai su saiku, ne piktai, veikiau su jumoru, o ne sarkakastiškai. Jis buvo linksmas, bet ne piktas, ne tulžingas žmogus. Todėl niekas ir nepykdavo, nors jaunystėje kartu su savo draugais yra iškrėtęs Trakuose daugybę eibių. Jis visada buvo sąmojingas, išradingas, jam galima buvo pavydėti fantazijos, kurios jam netrūko iki paskutiniųjų gyvenimo akimirkų. Prisimenu pasakojimą, kad jaunystėje norėjęs tapti dramos artistu, bet jam pasakę, kad tinkąs tik komedijos vaidmenims. Vyresnės kartos Trakų karaimai iki šiol prisimena jo režisuotus spektaklius, kuriuose patys yra vaidinę ir kurie vyko šiandieninio Karaimų muziejaus patalpose.

Pats Tėvelis niekada nesiekė kokių nors materialinių gėrybių, net primokėdavo žmogui, kad šis išneštų iš namų kokį nors nereikalingą, jo nuomone, daiktą, pvz., nemėgstamą drabužį ar indą. Žinoma, Mama ne visada tam pritardavo, bet nieko negalima buvo pakeisti, nes Tėvelis sugebėdavo kiekvieną priekaištą paversti juokais. Kai pradėjau lankyti mokyklą (pirmus du 1–os klasės mėnesius Trakuose), Tėvelis pasakė, kad prastas tas mokinys, kuris negauna dvejetų ir, jei parnešiu dvejetą, užmokės man 5 rublius, o už penketą gausiu tik po 1-ą rublį. Nors tai buvo lyg ir viliojantis pasiūlymas, supratau, kad ir tai tik pokštas. Taip niekada tų 5 rublių ir neuždirbau. Tėvelis, žinoma, buvo patenkintas ir pareiškė, kad egzaminus laikau penketais tik todėl, kad jis kiekvieną kartą laikąs pirštą rašalinėje. Tokie tad buvo Tėvelio papokštavimai mano vaikystėje.

Kitas mūsų šeimos gyvenimo etapas nuo 1946 m. susijęs su Mažeikiais ir Šiauliais, kur Tėvelis vadovavo Kelių eksploatavimo ruožų valdyboms, vėliau su Panevėžiu ir Tiruliais prie Šiaulių. Šiaulių-Joniškio kelių eksploatavimo ruožas buvo vienas stambiausių Lietuvoje ir tvarkė per 500 km kelių ir tiltų Šiaurės Lietuvoje. Būdamas profesionalus kelininkas Tėvelis čia turėjo galimybę atskleisti savo organizacinius ir dalykinius sugebėjimus. Mudvi su seserimi labai mėgdavome drauge su Tėveliu važinėti po įvairius miestelius, kur buvo tiesiami nauji keliai. Taip susipažinome su Šiaurės Lietuvos kraštu ir su tuo metu naudojama kelių tiesybos technika. Iki šiol matydama kelių remontą ar tiesybą, jaučiu ypatingą jaudulį, nors mano pačios profesija artimesnė Tėvelio hobiui.

Kadangi mano tėvai mėgo aktyvų visuomenišką gyvenimą, mūsų namuose visada būdavo daug svečių – namai buvo atviri ne tik tėvų, bet ir mūsų su seserimi draugams. Esu labai dėkinga savo tėvams už galimybę pažinti tiek daug įvairiausių žmonių, už draugiškų, pagarbių, mandagių santykių su jais pamokas, kurie labai pravertė vėliau bendraujant su žmonėmis, artimaisiais ir giminaičiais.

Mama labai didžiavosi ir didžiai vertino savo giminę. Ji daug pasakodavo apie savo mamos Beatos Dubinskos, kuri buvo kilusi iš garsios Trakų karaimų istorijoje Lobanosų, daug metų ėjusių aukščiausios pasaulietinės Lietuvos karaimų valdžios – vaitų pareigas, šeimą, apie gražuolę tetą Emiliją Šole-Jutkievič, pas kurią dažnai lankydavosi ir jos talentingą dukterį dailininkę Lidiją Šole, apie savo dėdes Lobanosus, vienas kurių buvo vedęs 1937 metų Europos pirmąją gražuolę vilnietę Tatjaną Maslovą. Žinoma, be galo gaila, kad tie pasakojimai tuo metu pro vieną ausį įėję pro kitą netrukus išeidavo ir šiandien atmintyje likę tik fragmentai.

Jausdami savo artimiesiems gilią pagarbą, mano tėvai dažnai kviesdavosi į svečius giminaičius iš Trakų. Tėvelis, kuris kadaise buvo gavęs paramą iš savo dėdės, dabar, turbūt norėdamas savotiškai atsilyginti, vasarą padirbėti prie kelių tiesybos pasikviesdavo savo ir žmonos seserėnus. Kiti atvažiuodavo tiesiog šiaip pasidairyti – juk niekas nebuvo buvęs Šiaurės Lietuvoje. Į svetimus kraštus tuomet dar niekas nevažinėjo, tad ir išvyka į Mažeikius, Šiaulius ar Panevėžį būdavo didelis įvykis. Pas mus viešėjo Zofija Juzefovič-Špakovska, Zofija Dubinska-Robačevska, Alina Dubinska-Lavrinovič, Gabrielius, Michalas ir Simonas Juzefovičiai, Aleksandras ir Danielius Jutkevičiai, Juzefas, Romualdas ir Aleksandras Firkovičiai, Nina Firkovič-Kozyrovič, Ada Firkovič ir kiti. Kartą savaitėlę Šiauliuose svečiavosi ir vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius su žmona Sofija bei jo brolis Romualdas su šeima, gyvenę tuo metu Jaroslavlyje. Didumos, deja, jau nebėra…

Giminaičių viešnagė mums visada būdavo didelė šventė ir juokas skambėdavo ištisai. Juokingiausia būdavo, kai Tėvelis, niūniuodamas paties susikurtą melodiją „Figo-Fago“, šokdindavo kartoninį pajacą. Beje, jaunystėje susikurtas Figo-Fago pseudonimas, lydėjo jį visą gyvenimą ir net šiandien vyresnės kartos karaimai, pasakodami apie Simoną Kobecką, neapsieina be šios pravardės. Reikia pripažinti, kad vaikystėje nelabai supratome, kaip tas pajacas sugeba „šokti“, juolab, kad tokie „spektakliai“ būdavo rengiami tik ypatingomis progomis.

Kai jau mudvi su seserimi turėjome savo namus ir įvairiomis progomis sukviesdavome prie stalo draugus, tėvai dažniausiai irgi dalyvaudavo. Jei dėl kokių nors priežasčių Tėvelis negalėdavo ateiti, draugija jo visada pasigesdavo. Prisimenu kartą, švenčiant mano gimtadienį, Tėvelis prastai jautėsi ir neatėjo. Susirinkę svečiai tučtuojau paklausė, kodėl jo nėra ir puolė jam skambinti. Tėvelis buvo labai sujaudintas ir ryžosi atvažiuoti. Jam buvo malonu, nes mėgo kompaniją, kuri visada susižavėjusi klausydavosi jo pasakojimų.

Tėvelis sugebėdavo pralinksminti bet kurią draugiją ir, kad ir kur būtų, beregint tapdavo jos siela. Kai važiuodavo į poilsio namus, aplink jį tučtuojau susiburdavo įvairaus amžiaus žmonių grupė. Ir net, pavyzdžiui, kai paskutiniais savo darbo metais buvo komandiruotas į Rusiją parvežti santechnikos įrenginių tuo metu Vilniuje statomiems sporto rūmams, jis sugebėjo juos gauti be lietuviškos dešros (kaip tuo metu buvo priimta), o savo šmaikščių pasakojimų dėka. Linksmi pokštai, pasakojimai, anekdotai byrėdavo iš jo lūpų kaip iš neišsenkamos lobių skrynelės.

Dar ir šiandien mano draugai pasakoja Tevelio anekdotus ir klausia manęs, ar aš juos prisimenu. Prisimenu, jei buvau girdėjusi tuos juokelius jau būdama suaugusi, nes vaikystėje mudviem su seserimi nebūdavo leidžiama sėdėti prie stalo kartu su suaugusiais. Tokios tuo metu buvo gero tono taisyklės ir namie jų būdavo griežtai laikomasi.

Bet man ne kartą yra tekę girdėti ne tik apie jo linksmumą, bet ir apie kilniadvasiškumą. Estijoje sutikau moterį, kuriai po tremties nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje. Ji papasakojo, kad mano Tėvelis nepabūgo įdarbinti savo vadovaujamoje įstaigoje taip pat iš tremties grįžusio jos brolio, kuriam susirasti darbą Šiauliuose tokiomis aplinkybėmis buvo labai sunku. Deja, nebegalėjau jam perduoti tos moters padėkos, nes jo jau nebebuvo tarp mūsų…

Tėvelis padėdavo žmonėms neatsižveldamas į jų politines pažiūras ar statusą. Prisimenu, kaip jis pasiūlė darbą iš įkalinimo įstaigos grįžusiam mūsų kaimynui Šiauliuose, įdarbino iš tremties grįžusius Mažeikių laikų pažįstamus. Tada, žinoma, nesuvokiau, kaip tai buvo pavojinga ir rizikinga. Jis niekada nebuvo komunistų partijos narys, dažnai pasišaipydavo iš tų, kurie buvo įstoję į partiją tik dėl karjeros, dar labiau iš tų, kurie keitė savo spalvą priklausomai nuo konjunktūros ir vadindavo juos kulverstukais. Jis buvo geranoriškas, kilnus, artistiškas, sąmojingas. Pavadinčiau jį dvasios aristokratu – kasdieniai dalykai jam niekada nerūpėjo. Į parduotuvę eidavo jau paskutiniais gyvenimo metais ir tai tik siunčiamas duonos ar pieno, nemokėjo gaminti valgio, neplaudavo indų, nelygindavo nei kelnių, nei baltinių, nieko niekada nėra skalbęs. Visa tai buvo Mamos rūpestis. Kai kartą buvo likęs vienas namie su mano neseniai gimusia seserimi ir prireikė jai pakeisti vystyklus, išsiuntė mane atsivesti senelę. Laimė, gyvenome Trakuose toje pačioje gatvėje per kelis namus. Prisimenu taip pat, kai mes su Mama buvome išvažiavusios iš Šiaulių trims savaitėms atostogų į Trakus, grįžusios radome virtuvėje prie kriauklės beveik visus turimus indus – Tėvelis neišplovė per tą laiką nė vienos lėkštės ar puodelio. Pusryčiams ir vakarienei valgydavo ką nors sausai, bet visada iš švarios lėkštės. Pasakė, kad plauti nereikėjo, nes dar kelios buvo likusios švarios…

Trečias mūsų šeimos gyvenimo etapas susijęs su sugrįžimu į Vilnių 1956 metais – po dešimties metų, praleistų įvairiuose Šiaurės Lietuvos miestuose. Mudvi su seserimi dar kartą pakeitėme mokyklas. Man tai buvo šeštas kartas, o seseriai – ketvirtas. Tėvelis irgi pradėjo dirbti naujoje vietoje, jau nesusijusioje su kelių tiesyba. Įsidarbino ir Mama. Iš esmės pasikeitė gyvenimo sąlygos ir ritmas. Iki tol, grįžtant iš mokyklos, Mama visada būdavo namie, ant stalo laukdavo stiklinė šilto pieno ir karšti pietūs. Bet svarbiausia – iš karto galima buvo pasidalinti mokyklos įspūdžiais, pasišnekėti, aptarti kiekvieną įvykį, pasiguosti, jei kas nepasisekė… Dabar šito labiausiai stigo. Pablogėjo ir gyvenimo sąlygos – iš didelio buto teko susikraustyti į vieną kambarį su bendra neapšildoma virtuve ir bendru tualetu. Bet Tėvelis ir čia neprarado jumoro jausmo – visiems sakydavo, kad turime septynis kambarius, tik be pertvarų. Tokiomis sąlygomis gyvenome aštuonerius metus.

Keisčiausia, kad niekas iš mūsų pažįstamų nejautė, kad pas mus ankšta. Penkerius Universiteto metus visi kursiokų, kurie buvo suvažiavę studijoms iš įvairiausių Lietuvos vietų ir gyveno bendrabutyje, vakarėliai vykdavo pas mus. Tėvai ir mano sesuo buvo tarsi mūsų kurso nariai. O mano mokslo draugas televizijos režisierius Vidmantas Puplauskis iki šiol moka kelis karaimiškus žodžius ir prisimena Mamos keptus kybynus. O kiek žmonių pas mus nakvodavoǃ Dabar sunku įsivaizduoti, kaip mes ten visi sutilpdavome, bet kiekvienas turėjome savo vietą, o dar stovėjo didelis senas rašomasis stalas, pianinas, kuris jau Panevėžyje pakeitė fortepijoną ir apvalus pietų stalas, kurį prireikus galima buvo padidinti, kad tilptų aplink 15 asmenų. Niekas nebuvo nuskriaustas, tik pajaco nebebuvo – užaugom. Bet juokų juokelių, anekdotų ir šokių nestigo.

Iki šiol stebiuosi, kaip Mama tiek kartų kraustantis, sugebėjo išsaugoti ne tik dokumentus, nuotraukas, bet ir įvairiausius daiktus, tarp jų ir minėtą lempą, kuri vėl įsitaisė ant rašomojo stalo. Gyvendami Vilniuje vėl priartėjome prie karaimų reikalų. Teisybę pasakius, nebuvome nuo jų nutolę – visada kalbėdavome namie karaimiškai, nors ir Mažeikiuose, ir Šiauliuose buvome vienintelė karaimiška šeima. Karaimų kalba namie buvo savaime suprantamas dalykas ir tik šiandien, kai žmonės skundžiasi, kad nemoka karaimiškai, nes aplinka esanti svetimkalbė, atrodo lyg koks stebuklas. Už tai, kad mokame karaimiškai, esame abi su seserimi be galo dėkingos savo tėvams.

Kita vertus, tai, kad gyvenome svetimkalbėje aplinkoje, padėjo mums greitai išmokti lietuviškai. Kai išvažiavome į Mažeikius, Tėvelis jau gerai kalbėjo lietuviškai, nes, kaip minėta, dar 1940 m. Trakuose buvo lietuvių kalbos kursų karaimams organizatorius. Mama išmoko lietuviškai kalbėdama su kaimynėmis, kurios nešnekėjo niekaip kitaip tik žemaitiškai, o aš išmokau mokykloje. Lengviausia buvo seseriai, nes ji išmoko lietuviškai žaisdama kieme su vaikais ir jau mokykloje nebeturėjo jokių problemų.

Vilniuje Tėvelis vėl vakarais sėdėdavo prie savo rašomojo stalo. Kai prisimenu jį šiandien, visada matau sėdintį prie tos lempos. Vilniuje jis dažniausiai karaimiškai, lenkiškai ar rusiškai rašydavo linksmus eilėraščius ar balades giminaičių vestuvėms ar draugų gimimo dienoms, kurių švęsti būdavo kviečiamas. Tęsdamas karaimų tradicijas, parašė taip pat ne vieną raudą-elegiją artimųjų netekties atveju. Turėjo sugebėjimų eiliuoti. Gal dėl to mėgo skaityti Puškino, Lermontovo, Nekrasovo, Kuzmos Prutkovo ir kitų poetų eilėraščius. Mokėjo daug atmintinai ir, progai pasitaikius, padeklamuodavo kokį ketureilį, ypač kokį sąmojingą ar juokingą. Skaitė taip pat dokumentiką, istorinius romanus. Knygas, kurias skaitydavo, lengva atpažinti ir šiandien – visada įbrėždavo nagu jam patinkančias vietas. Beje, visada skrupulingai prižiūrėdavo savo gražių rankų nagus.

Kai 1975 metais išėjo į pensiją ir mes gyvenome jau naujame erdvesniame bute, Tėvelis vėl grįžo prie savo sąsiuvinių ir bloknotų, į kuriuos surašė vėlesnę kūrybą ir gausybę anekdotų, atkurdamas juos iš atminties. Prasidėjus Perestroikai, pasirodė daug knygų su sovietinių laikų anekdotais. Buvau nustebusi, kad beveik visi yra ir Tėvelio užrašuose. Jis ne tik juos prisiminė, bet ir talentingai pasakodavo – visada labai rimtai, žinodamas, kurią dalį reikia pabrėžti, nevengdamas ir nepadorių žodžių, jei jie pasitaikydavo tekste. Vienas mano pusbrolis ne kartą mėgino pakartoti dėdės anekdotus. Deja, jam nesisekė – klausytojai prikišdavo vulgarumą ir jis niekaip nesuprato, kodėl dėdei tokių priekaištų niekas nedarydavo. Deja, nesuprato vargšelis, kad stigo jam to artistiškumo, grakštumo, inteligentiškumo, kurį turėjo jo Dėdė. Tai suteikdavo Tėveliui nepakartojamo žavesio, kas leisdavo jam pelnyti visuotinę simpatiją. Jis sugebėdavo ne tik kone kiekvieną žodį paversti linksma istorija, bet ir iš kiekvienos istorijos, gyvenimiškos ar sceninės situacijos sugebėdavo žaibiškai išpešti tai, kas buvo komiška. Visi laikė jį šmaikštuoliu, nors galėdavo būti nepalenkiamai kietas ir reiklus. Vyresnio amžiaus Trakų karaimai gerai prisimena, kaip griežtai sudraudė atvykusius iš Maskvos „draugus“, sumaniusius išsivežti S. Šapšalo palikimą ar raginusius uždaryti Trakų kenesą ir smerkusius mus už idealizmą, už nukrypimus nuo komunistinės ideologijos, už „liaudies opiumo“ – religijos ir tradicijų palaikymą. Nestigo, beje, ir vietinių karaimų, labai „idėjinių“ anais laikais, o dabar smarkiai „besirūpinančių“ tautiniu tapatumu, deja, nepamirštančių visų pirma naudos sau.

80-aisiais praėjusio šimtmečio metais, mirus Trakų vyresniajam dvasininkui Simonui Firkovičiui, kai nebebuvo kam sutuokti jaunavedžius ar pasimelsti per laidotuves, Tėvelis atliko ir religines apeigas. Jis buvo vienas iš tų, kurie lankė kadaise karaimų religines pamokas ir dabar tas žinias galėjo pritaikyti.

Tėvelis mirė 1985 m. eidamas 74 metus, bet niekada, mano manymu, nesijautė esąs suaugęs žmogus. Gal dėl to visi jį mylėjo ir visiems buvo lengva bendrauti su juo. Gailėjosi tik vieno – kad neturėjo 12 vaikų, bet ir tai buvo veikiau pašmaikštavimas negu rimtai. Kaip visada.

Mama mirė po pusantrų metų, vos sukakus 75. Labai gaila, kad abu jie nesulaukė tų pasikeitimų, kurie įvyko Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Jiems tai būtų didžiulė širdies atgaiva. Abu nugyveno gražų gyvenimą taip, kaip Tėvelis rašė savo eilėraštyje: „Dorai gyventi taip smagu…“ Šiandien jiems abiems būtų sukakę šimtas dveji ir tą datą minime mes, Eugenijos ir Simono Kobeckų palikuonys: dukros Aleksandra ir Halina, vaikaičiai Beata, Karina ir Simonas, provaikaičiai Andžejus, Aleksandras, Olgierdas ir Igoris. Kilnios Mamos ir Tėvelio, Senelių ir Prosenelių sielos visada liks mūsų atmintyje.

* * *

Tėveliui gyvam esant 1932 m. karaimų kalba Lucke leistame žurnale „Karaj a wazy“ (Karaimų balsas) buvo atspausdintas vienas jo eilėraštis „Kas galėtų?“ Apie tai sužinojau neseniai, kai netikėtai aptikau paties Tėvelio įrašą jo dienoraštyje ir patį žurnalą. Iki šiol buvo manyta, kad šis eilėraštis, pasirašytas S. Kobecki, priklauso jo bendrapavardžiui, vyresnės kartos karaimų poetui. Malonu tą klaidą ištaisyti. Deja, kiti jo kūriniai niekur nebuvo spausdinti, nors karaimų mėgėjų teatre ne kartą buvo vaidinamos jo sukurtos intermedijos (kai kurias jis pats ir režisavo).

Kai prasidėjus atgimimui M. Firkovičius sudarė ir išleido pirmąjį Lietuvos karaimų poezijos rinkinį „Karaj jyrlary“ (1989 m.), jame buvo atspausdinti ir šeši S. Kobecko eilėraščiai. 1997 m., švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-metį, jo anūkė K. Firkavičiūtė sudarė ir išleido antrą karaimų poezijos rinktinę „Į Trakus paukščiu plasnosiu“ (Čypčychlej učma Trochka), kurioje S. Kobecko, kaip ir kitų poetų, eilės buvo atspausdintos dvejomis kalbomis – karaimų ir lietuvių. Didelė dalis kūrybos dar tebėra rankraščiuose. Karaimų mėgėjų teatras pastaruoju metu buvo suvaidinęs kelias S. Kobecko pjeses.

Šie eilėraščiai paimti iš minėto rinkinio:

Melagiai

Meluoja žmonės man visi,

Tiesa – didžiausia paslaptis.

Pažvelgus – viskas spindesy,

Bet sieloje naktis.

Tiesa apkarsta nuo šnekos,

Tai jau žinau tikrai.

Visi gerų draugų ieškos

Širdingai, atvirai.

Draugų mūs rūpestis šviesus, –

Dorai gyventi taip smagu.

Nutolę apkalba visus,

Meluoti patogu.

Pirkliu tikėti banalu

Parduos, liežuvis nesuklups.

Nesiklausykite melų,

Jis trigubai nulups.

Merginos gražios, iš tiesų,

Neprieštaraudams sutinku,

Kam jos sutvertos, net baisu,

Suprasti jas sunku.

Grožiu jos patikiu šventai,

Kiek žodžių ištaria švelnių

O paaiškėja nelauktai –

Pririjusi stačių velnių.

Balselis kerintis, skambus,

O žvilgsnį jos kas nusakys.

Raudonis veiduose skaistus, –

Apdums ji tau akis.

Gražu, kai iš šalies žiūriu,

Veideliai spindi jos rausvai,

Nuprausus vandeniu švariu

Pradingsta apžavai.

Vertė Mykolas Karčiauskas

1931 m.

 

Pasiteisinimas

Mano drauge, kodėl džiaugiesi,

Kad širdis neranda pavėsio?

Mano drauge, kodėl juokiesi,

Skurdas trukdo rankas ištiesti…

Argi aš koksai pavyduolis,

Ateinu pas tave tartum brolis.

Pasiguosti nelaimėm savo,

Dievas liudija visa, net sapną…

Mielas drauge, baigsis liūdnybės,

Mūsų kančios nėra beribės.

Žvelk, kaip sukasi laiko ratas,

Jau linksmesnės dienos man matos.

Langą nušvietė ryto saulutė,

Ji apšvies ir manąją būtį.

Ramuma man sielą gaivina,

Lieja džiaugsmą tamsion krūtinėn.

Vertė Vytautas Skripka

1931 m.

 

Dr. Halina KOBECKAITĖ