Neseniai Trakų bibliotekoje buvo pristatyta prof. habil. dr. Antano Česnio sudaryta prisiminimų knyga apie jo brolį mediką antropologą prof. habil. dr. Gintautą Jurgį Česnį – Tarnauta mokslui ir gimtajam kraštui (Vilnius, 2018). Esu dėkinga likimui, kad suteikė galimybę pažinoti abu brolius ir jų šeimas. Todėl, kai tik Antanas paprašė parašyti prisiminimus apie Gintą, nedvejodama sutikau ir nedelsdama parašiau. Lygiai taip pat nedvejodama sutikau pasidalyti savo prisiminimais apie šį iškilų asmenį su Trakų bibliotekos lankytojais. Bet Gintas buvo ne tik mano ir mūsų šeimos draugas. Jis buvo, kad ir netiesiogiai, visų karaimų draugas – palaikydavo mūsų sumanymus, ragino tirti istoriją, mokyti vaikus gimtosios kalbos. Su jam būdinga ironija sakydavo: „Nenorėčiau, kad virstumėte mano tyrimo objektais“ (o tyrė jis, kaip žinia, daugiausia griaučius ir kaukoles).
Gintauto Česnio netektį labai skaudžiai jaučiu iki šiol, o kai, ruošdamasi knygos pristatymui Trakų bibliotekoje, dar kartą skaičiau visų draugų, bendradarbių, artimųjų prisiminimus apie jį, jaučiausi taip tarsi likimas man vėl būtų suteikęs neįkainojamą galimybę bendrauti su Gintu ir pakedenti ryškiausių prisiminimų puslapius, ypač susijusius su Trakais ir karaimais. Trakai yra labai tinkama vieta papasakoti, kaip mes su Gintu susipažinome, ir kaip ta draugystė tęsėsi.
Iš kairės: Mykolas Firkovičius, prof. habil. dr. Irena Aleksaitė, doc. dr. Halina Kobeckaitė ir prof. habil. dr. Gintautas Česnys
Pažinties pradžia ir kuo čia dėti Trakai
Prieš daugelį metų buvome pirmakursiai Vilniaus universiteto studentai. Vilniaus universiteto studentų dainų ir šokių ansamblis drauge su kitų aukštųjų mokyklų saviveiklininkais dalyvavo Rygoje vykusioje Pabaltijo studentų dainų šventėje Gaudeamus. Gintas dainavo ansamblio chore, o aš orkestre grojau skudučiais. Anksčiau nebuvome bendravę, nes choras ir orkestras repetuodavo atskirai. Šventės programoje buvo iškyla į Siguldą, nepaprastai vaizdingą vietovę netoli Rygos. Gal mūsų keliai ir nebūtų susikirtę, jei ne pasivaikščiojimas po Siguldos kalvas. Kalbėjomės ne tik apie studijas – Gintas – medicinos, aš – žurnalistikos, bet ir apie meną apskritai, apie muziką, knygas. Gintas buvo kuklus, nesigyrė, kad baigė mokyklą aukso medaliu (apie tai sužinojau vėliau). Manęs jis tada paklausė, kokios aš tautybės, ir aš papasakojau apie karaimus. Anksčiau jis nieko apie juos nebuvo girdėjęs, ir dabar labai įdėmiai klausinėjo – kas jie, iš kur, ką veikia Lietuvoje, ar seniai čia gyvena ir pan. Labiausiai mus suartino pagarba Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Gintas visada buvo savo tautos patriotas, aš – taip pat, ir šiandien man atrodo, kad šis momentas tapo mūsų draugystės atskaitos tašku. Nereikėjo apie jį nei kalbėti, nei kažkaip ypatingai pabrėžti – ir taip buvo aišku, kad mes esame to paties lizdo paukščiai, kad galime vienas kitu pasitikėti, išpažįstame tas pačias vertybes, vadovaujamės tais pačiais gyvenimo suvokimo kriterijais, nors priklausome skirtingoms tautoms ir skirtingoms konfesijoms. Šis skirtumas mums niekada netrukdė bendrauti, gal net priešingai – dar labiau suartino ir išplėtė interesų lauką.
Vilniaus universiteto ansamblio koncertas 1962 m. Halina Kobeckaitė groja skudučiais
Mūsų draugystė, nepaisant skirtingų specialybių, nenutrūko ir baigus universitetą. Mes pasakodavome vienas kitam apie savo užsiėmimus, mokslinius darbus, laimėjimus, sunkumus. Vėliau tautinio tapatumo, tautinės savimonės, religijos ir, žinoma, antropologijos savitumų klausimus Gintas mėgdavo gvildenti su mano vyru Mykolu Firkovičiumi (1924–2000) ir jo broliu istoriku Romualdu (1933–2015). Jeigu mudu su Gintu bendraudami dažniausiai pasitelkdavome ironiją ir sąmojį, tai vyrų pokalbiai būdavo labai dalykiški, rimti. Ypač išsamiai jie aptarinėjo lenkų antropologo Julijono Talko-Hrincevičiaus (1850–1936) darbus, kuris, Krokuvos mokslų akademijos antropologijos komisijos siųstas tirti buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės gyventojų, 1891 m. Trakuose ištyrė ir 60 karaimų. Žinios, deja, dingo, ir, šį tyrimą pakartojęs 1902 m., jis surinko duomenis apie 86 karaimų vyrus, iš kurių 65 gyveno Trakuose, o 21 – Vilniuje. Apie Julijono Talko-Hrincevičiaus darbus Gintas vėliau parašė ir išsamų straipsnį, kuriame pažymėjo, kad mokslininko darbais „buvo ne kartą remtasi kalbant apie lietuvių, baltarusių, žydų, totorių ir karaimų antropologiją, nes kadaise tai buvo labai plataus diapazono ir kruopščiai atlikti tyrimai“.
Dr. Halina Kobeckaitė, Mykolas Firkovičius ir prof. habil. dr. Gintautas Česnys (dešinėje)
Visą mūsų pažinties laiką karaimai tarp visų temų buvo tarsi koks leitmotyvas, juolab, kad, susidraugavę pirmame kurse, mes vėliau nuolat bendravome ne tik per ansamblio repeticijas, koncertines išvykas ar bulviakasį (ansambliečiai, kaip ir visi studentai, rudenį vykdavo į talkas kolūkyje kasti bulvių). Mūsų jaunystės metais pramogų įvairovė buvo žymiai blankesnė negu dabar, tad dažniausiai rinkdavomės vieni pas kitus švęsti gimtadienių. Tokiuose pobūviuose dažnai dalyvaudavo ir mūsų tėvai.
Mano tėvą Gintas ypač gerbė už mokėjimą bendrauti su skirtingo amžiaus žmonėmis ir už sąmojį. Kartą Tėtis blogai jautėsi ir neatėjo į mano gimtadienį. Gintas nustebęs paklausė: „O kur Kobeckas?“ Ir tučtuojau puolęs prie telefono, pareiškė, kad balius be jo – ne balius. Ir ką gi? Karaimiškos netilo visą vakarą. Mano Tėtis pasakodavo anekdotus itin meistriškai. Gintas, vertindamas šį mano Tėvo sugebėjimą, dažniausiai jam lygiai taip pat talentingai paantrindavo.
Švenčiant mano gimtadienius, svečiai dažnai buvo vaišinami kybynais. Karaimų šeimose sunku apsieiti be jų per bet kokias iškilmes. (Tada kybynai dar nebuvo tapę visų maitinimo įstaigų meniu dalimi su savo iškreipta karikatūriška forma ir visiškai nekaraimišku įdaru.) Tik po daugelio metų Gintas prisipažino, kad tešlos ir mėsos derinio jis nemėgsta. Bet jaunystėje jis nė sykio šito nėra minėjęs ir niekad nebuvo atsisakęs valgyti kybynų. O dar juk vaišindavome ir koldūnais, ir čeburekais, nė neįtardami, kad kažkam gali būti neskanu ar netikti keptas ar virtas tešlos ir mėsos junginys.
Apie pasirinkimą
Gintas turėjo daug draugų, daug pažįstamų. Švęsti jo gimtadienių susirinkdavo vos ne pusė Vilniaus – įvairių specialybių inteligentija. Jis traukė žmones kaip magnetas. Mylėjo žmones, nors pasirinkdavo, ką prisileisti arčiau. O jį pasirinkdavo žmonės, jaučiantys ypatingą asmenybės trauką ir žavesį. Bet jį pasirinkdavo ne tik žmonės, jį pasirinkdavo ir darbai, tarsi žinodami, kad tokiu atveju viskas bus padaryta labai gerai. Ką turiu galvoje?
Prof. habil. dr. Gintauto Česnio 65-metis, 2005 m. Iš kairės: prof. habil. dr. Vytautas Jonas
Triponis, doc. dr. Halina Kobeckaitė, prof. dr. Dalia Triponienė
Nepaisant to, kad ilgainiui ir Ginto, ir mano darbo pobūdis ir pareigos keitėsi, kad man teko ilgai dirbti ne Lietuvoje, mūsų likimo paralelės niekada nenutolo viena nuo kitos. Mes nuolat palaikėme ryšį, žinojome, ką darome, ką veikiame, kuo domimės, dėl ko sielojamės. Labai džiaugiuosi, kad galėjau pabendrauti su Gintu ir dirbdama Taline. Prof. habil. dr. G. Česnys, jau kaip pripažintas mokslininkas, kartu su kitais dviem specialistais iš Lietuvos 1989 ir 1990 m. buvo pasirinktas surasti ir identifikuoti buvusio Estijos Prezidento Konstantino Piatso, mirusio 1956 m. Buraševo (Tverės apskrityje) psichoneurologinėje ligoninėje, palaikus. Kaip rašo pats Gintas Česnys, „Mus kvietė ne todėl, kad estai neturėtų antropologų, archeologų ir teismo medikų, bet todėl, kad asmenybei identifikuoti iš griaučių reikia kompleksinio požiūrio ir tam tikro patyrimo“. Tokį patyrimą Lietuvos mokslininkai turėjo, nes jau buvo nustatę ne vieną asmenybę Lietuvoje.
Prof. habil. dr. Gintautas Jurgis Česnys ir ambasadorė dr. Halina Kobeckaitė Lietuvos
Respublikos ambasadoje Ankaroje
Kaip vyko Prezidento Konstantino Piatso palaikų paieškos ir identifikavimo darbai, galima paskaityti knygoje Tarnauta mokslui ir gimtajam kraštui. Svarbiausia, kad darbas buvo atliktas labai profesionaliai. Po du kartus vykusių kasinėjimų ir dokumentų analizės palaikai buvo aptikti, pervežti į Taliną, kur, kartu su valstybine komisija atlikus sudėtingą identifikavimo ekspertizę, pripažinta, kad surasti palaikai tikrai yra ieškomo asmens. Estai buvo tuo darbu labai patenkinti. Gintas, žinoma, irgi. Prezidento K. Piatso muziejuje atsirado nauja skiltis – pasakojimas apie ilgą ir skausmingą Prezidento grįžimą į gimtąją žemę. Susipažinusi su muziejaus ekspozicija, kurioje prof. habil. dr. G. Česnys buvo garbingai paminėtas, sumaniau, kad būtų gerai, jei Ginto darbas būtų įvertintas atitinkamu Estijos valstybės apdovanojimu. Žinojau, kad mano draugas nėra tuščiagarbis, bet buvo akivaizdu, kad jis to vertas. Džiaugiuosi, kad estai įvertino prof. habil. dr. G. Česnio darbą, ir jis, nors ne iš karto, bet gavo pelnytą Estijos valstybės apdovanojimą už Prezidento K. Piatso palaikų suradimą ir identifikavimą – penktojo laipsnio ordiną Terra Mariana.
Kitą kartą Gintas buvo pasirinktas jau man dirbant Turkijoje. Jis tuo metu buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas. Aš labai glaudžiai bendravau su Ankaros akademine bendruomene, ir mums kilo mintis, kad Ankaros universitetas galėtų užmegzti tiesioginius ryšius su Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu. Juolab, kad vienuolika Turkijos universitetų rektorių prieš metus buvo lankęsi Lietuvoje ir susidarę apie mūsų aukštąjį mokslą labai gerą įspūdį. Pasirinkome G. Česnį, žinodami, kad vėlgi viskas bus labai patikima. 1999 m. Gintas viešėjo pas savo kolegą Ankaros universitete, kuris, beje, netrukus buvo išrinktas to universiteto rektoriumi, ir medicina tapo svarbia to universiteto veiklos kryptimi, o ryšiai su Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu tapo ne vien popieriniai.
Ginto viešnagė Ankaroje atsitiktinai sutapo su mano dukros svečiavimusi Turkijoje. Tad vėl visi, kad ir trumpai, jautėmės kaip viena šeima. Mano dukra Karina pažinojo Gintą Česnį nuo pat kūdikystės ir vos pramokusi kalbėti vadindavo jį Dėde Gintu. Šitaip ji kreipdavosi tik į du asmenis – į savo tikrą dėdę Romą ir į Gintą.
Iki šiol negaliu patikėti, kad jo nebėra. Man jis yra čia, visur, greta. Mano dukrai jis taip pat yra čia. Neseniai ji paskambino ir pasakė: „Vienas mano kolega, pasirodo, yra dėdės Ginto studentas. Reikėtų jam padovanoti tą knygą.“ O kai nuvežė jam tą prisiminimų knygą, tas pats buvęs profesoriaus G. Česnio studentas parašė: „Perskaičiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Neeilinės asmenybės būta.“
Tikrai dar kartą dėkoju likimui, kad suteikė galimybę būti vienai iš tos neeilinės asmenybės pasirinktųjų.
P. S. Per š. m. kovo 22 d. Trakų viešojoje bibliotekoje vykusį knygos pristatymą išaiškėjo, kad su Trakais prof. habil. dr. Gintautą Česnį sieja ne tik karaimai. Yra dar vienas dalykas – Trakų ligoninėje būdamas studentu praktikantu jis atliko savo pirmąją operaciją. Liudininkai sakė, kad tai buvusi ir paskutinė jo atlikta operacija, nes jis pasuko medicinos mokslininko, o ne gydytojo praktiko keliu. Kaip parodė prof. habil. dr. G. Česnio profesinis kelias ir atlikti darbai, jo mokytojas, to meto Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas prof. habil. dr. Salezijus Pavilonis (1919–1993) teisingai pasirinko Gintautą Česnį savo paties antropologinių tyrinėjimų tęsėju.
Doc. dr. Halina KOBECKAITĖ, Trakai
Nuotr. iš autorės asmeninio archyvo
