„Rhesanium“ kūrybinė grupė. Iš kairės į dešinę: aktorius S. Čėpla, režisierė, muzikos atlikėja S. Degutytė, dramaturgė S. Bernotaitė. L. Vansevičienės nuotr.
Gegužės 3 d. Elektrėnų kultūros centre įvyko festivalio ARS NOVA’25 atidarymas – objektų teatras „Stalo teatras“ atvežė vieną iš naujausių savo darbų – monospektaklį „Rhesanium“. Kodėl Liudvikas Rėza aktualus šiuolaikinei visuomenei, kalbamės su šią asmenybę suvaidinusiu Sauliumi ČĖPLA ir spektaklio režisiere Saule DEGUTYTE.
– Sauliau, baigėte aktorių-filologų kursą. Iš pat pradžių rinkotės aktorystę ar buvo minčių ir su filologija susieti savo gyvenimą?
Saulius: – Iš karto rinkausi aktorystę. Kai rinko mūsų kursą, didžioji dalis mūsų žinojome, kad norime būti aktoriais. Aišku, ne visi jais tapo. O filologija mums buvo skirta tam, kad mes gerai susipažintume su literatūra. Lietuvių kalbos mokytoju nenorėjau būti.
– Pusė paskaitų buvo skirta aktorystei, kita pusė – filologijai?
Saulius: – Mūsų kurse buvo dėstoma viskas, kas priklausė aktoriams tuometinėje Lietuvos konservatorijoje, ir kas priklausė filologams, išskyrus latvių kalbą ir dar kelias paskaitas. Gavome ir lotynų kalbos pagrindus, išėjome ir akcentologijos, ir kalbos istorijos, ir net Algirdo Greimo semiotikos kursą. Buvo be galo įdomu.
– Vaidinate ne tik teatre, bet ir kine. Filmuose „Nematoma“, „Aš gyvas“, „Importinis jaunikis“ ir kt. sukūrėte nemažai vaidmenų. Kur visgi yra jūsų pagrindinė darbovietė ir kūrybos šaltinis?
Saulius: – Svarbiausias mano saviraiškos šaltinis yra „Stalo teatras“. Jau daugiau nei dešimt metų dirbu šiame teatre. Žinoma, kino specifika yra kitokia, todėl aktoriams yra naudinga papildyti savo kūrybos kraitelę ir pasisemti įkvėpimo ir iš šio meno lauko.
– Grįžkime prie puikiai išjausto ir žiūrovams perteikto Liudviko Rėzos vaidmens ką rik matytame spektaklyje „Rhesanium“. Ar turėjote laisvės improvizuoti ir kurti šį vaidmenį ar griežtai laikėtės režisierės nurodymų?
Saulius: – Mes, turiu omenyje visa kūrybinė komanda, nuolat improvizuojame ir kuriame tiesiog scenoj. Nežinau tokio spektaklio, kuriame neturėčiau išraiškos laisvės.
Saulė: – Laisvė duota vidiniam darbui. Tačiau mes esame objektų teatras, todėl aktorius čia irgi tampa objektu. Jo forma labai svarbi bendram vaizdui. Pavyzdžiui, knygų scenoj Sauliaus rankos yra objektai. Jos jau perteikia papildomą informaciją, panašiai kaip šokyje. Tada režisierei reikia prižiūrėti, kad rankos, pirštai atrodytų būtent taip, o ne kitaip. Išlenkia ne taip, tuomet šaukiu: „Pirštai! Pirštai!“
Saulius: – Taigi, matote, kokia čia improvizacija. Kai užlaužia rankas, kur čia paimprovizuosi (juokiasi).
– Kas buvo sunkiausia kuriant Liudviko Rėzos vaidmenį?
Saulius: – Sunkiausia buvo sutalpinti visą potencialą, viską, ką L. Rėza nuveikė savo gyvenime. Spektaklio pradžioje buvo tik užsiminta, kad Pirmajame pasauliniame kare jis buvo karo kapelionu. Kapeliono užrašuose L. Rėza rašė, kaip jam tenka šliaužti tarp lavonų ir tarp išvirtusių žarnų ieškoti dar nepraradusių vilties likusių gyvųjų arba išklausyti paskutinės išpažinties. Šitas faktas spektaklyje buvo tik paliestas. Sunkiausia, vaidinant šią asmenybę, kai tu žinai, kad dar ne viską pasakei, dar ne viską padarei.
– Panašu, kad ruošdamiesi spektakliui padarėte daug namų darbų: perskaitėte aibę knygų, važiavote į Kuršių neriją ar į kitas su L. Rėzos gyvenimu susijusias vietoves semtis įkvėpimo?
Saulius: – Taip, teko šiek tiek ir pakeliauti. Žinoma, visko neįmanoma apvažiuoti, nes L. Rėza būdamas kapelionu apkeliavo visą Europą, aprašė kiekvieną sodybą, kurioje gyveno, kuo žmonės užsiėmė tuo metu, kokių profesijų buvo, kuo viena ar kita tauta dengė stogus, kokias gėlytes prie namų sodino. Liudvikas Rėza yra tokia prisodrinta asmenybė, kad viename spektaklyje neįmanoma jos atskleisti. Į vieną vyksmą negali visko sutalpinti. Bet aš labai norėjau parodyti, kad J. Rėzai, užaugusiam Mažojoje Lietuvoje, kai Lietuvos net nebuvo žemėlapyje, vis tiek labai rūpėjo Lietuva. Jis įsteigia prūsiškame universitete katedrą, kad būtų galima dėstyti lietuviškai, rašo: „Kas po tūkstančio metų ras pėdsaką tavo, Tėvyne?“ O dabar, po 200 metų, Lietuva yra, o tos galingosios Prūsijos nėra. Viskas apsivertė.
Objektų teatre aktorius irgi tampa objektu: S. Čėpla spektaklyje „Rhesanium“. G. Garmašaitės nuotr.
Saulė: – Labai noriu pridurti, kad šis mūsų darbas gimė per pirmą karantiną, kurio metu aš baigiau 100 valandų dailės terapijos kursus. Taigi šis spektaklis ir yra tų kursų išdava. Kursų metu reikėjo iš vaikystės „ištraukti“ įvairių prisiminimų, kurie mus jaudina, ir juos nusipiešti. Tai buvo taip jautru, tiesiog atrodė, kad ką tik ten pabuvai. Tuos prisiminimus mes traukėme iš menamų stalčiukų, kurie yra mūsų galvoje. Kai galvojome su komanda, koks galėtų būti šio spektaklio objektas, iškart turėjau atsakymą – stalčiai. Kodėl L. Rėza? Šio žmogaus gyvenimas – puiki medžiaga spektakliui. L. Rėzos vaikystė buvo itin dramatiška: dvejų metukų jis neteko mamos, šešerių – tėvo. Brolius ir seseris išsidalijo iš pradžių kaimynai, paskui – giminės. Liudvikas patenka pas žveją, vėliau – pas paštininką ir galiausiai – pas precentorių (16 a.–19 a. pradžioje protestantų bendruomenės vaikų mokytojas – red. past.). Gimtąjį Karvaičių kaimą užpusto smėlis. Žmogus išgyveno labai sunkią vaikystę, bet nepalūžo, net atvirkščiai – labai daug pasiekė ir paliko daug neįkainojamo palikimo. Todėl ir sukūrėme šį spektaklį: norime visus žmones, o ypač vaikus, netekusius abiejų ar vieno iš tėvų, įkvėpti nepasiduot. Juk L. Rėzai labiausiai rūpėjo ne materialinis, o intelektualinis turtas. Jam reikėjo tos šviesos, mokslo šviesos. L. Rėza savo lėšomis išleido Kristijono Donelaičio „Metų laikus“, sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį.
– Kiek žinau, spektaklį jau rodėte gimnazistams. Kaip į jį reaguoja mokyklų jaunimas?
Saulė: – Mačiau, mokiniai buvo patenkinti, kad vyksta toks netiesioginis spektaklis ir jie patys gali išrišinėti prasmes. Gimnazistai džiaugėsi: jais pasitiki, nerodomas „sukramtytas“ ir ant lėkštutės padėtas veiksmas. Spektaklyje buvo daug simbolių: pavyzdžiui, stalčiai, burės… L. Rėzos biografija pateikta per metaforas, pojūčius. Žiūrovas žiūrėdamas kartu ir pats fantazuoja, ką gi aktorius ištrauks iš to stalčiaus, ir galiausiai džiugiai atsidūsta: štai kas yra tikras menas. Su visa spektaklio komanda – dramaturge Sandra Bernotaite, kostiumų dailininke Renata Valčik ir kompozitore Snieguole Dikčiūte, kuri kartais irgi įgarsina spektaklį, tik šiandien aš ją pavadavau – kūrėme tokią dramaturgiją, kuri nebūtų visiškai nuspėjama. Tai gimnazistams labai patinka.
Saulius: – Gimnazistai jau ir patys beveik studentai, jiems rūpi studentavimas, ir štai jie sužino, kad ir L. Rėzos laikais buvo įsteigtos studentų stipendijos. Galiausiai jie dar labiau nustemba: kiekgi tas profesorius uždirbo, kad galėjo pastatyti bendrabutį ir dar palikti stipendiją?
– Sauliau, suvaidinote daug personažų, įskaitėte nemažai pasakų vaikams, poezijos ir prozos – suaugusiesiems? Ar dar turite nesuvaidintą svajonių vaidmenį?
Saulius: – Mano svajonių vaidmuo – nuodėmių kūrėjas. (Juokiasi). Pjesė dar neparašyta, bet tikiuosi, kad kada nors ji atsiras. (Juokiasi).
– Labai dėkoju už Elektrėnų gyventojams padovanotą nuostabų, įkvepiantį, metaforų ir kitokių lobių kupiną spektaklį ir už jo gelmes atveriantį pokalbį.
Šiuolaikinio meno festivalį ARS NOVA’25 organizuoja asociacija „Muzikos kalviai“.
Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Elektrėnų savivaldybė. Pagrindinis rėmėjas „Vivacolor“. Informaciniai rėmėjai: „Elektrėnų žinios“, „Elektrėnų kronika“, savaitraštis „Savaitė“, „Atspindžiai“, „Trakų žemė“. Partneriai: Elektrėnų turizmo informacijos centras, Elektrėnų profesinio mokymo centras, Elektrėnų ledo arena.
Undinė MACEINAITĖ,
Elektrėnai
