Freepik nuotr.

Motina dažnai tampa pirmuoju vaiko saugumo uostu – jos glėbys šildo, artumas guodžia, jos buvimas – natūralus, tarsi įrašytas į gyvenimo pradžią. Tačiau visai šalia, nors kartais tarsi kiek tolėliau, stovi Tėvas. Jo vaidmuo gal kiek tylesnis, ne toks akivaizdus, bet ne mažiau svarbus. Jei motina – širdis, kuri jaučia, tai tėvas – ranka, kuri padeda žengti pirmyn. Ranka, kuri nebijo laikyti, kai slysta žemė iš po kojų, kuri drąsina, kai pasaulis atrodo per didelis.

Dar visai neseniai tėvystė buvo siejama su pareiga: pasirūpinti, išlaikyti, apsaugoti. Tėvas dažnai likdavo šalia, bet ne visada šalia – ne kasdienybėje, ne buityje, ne emocijose. Tačiau tai keičiasi. Vis daugiau vyrų renkasi būti ne tik šeimos „ramsčiu“, bet ir širdimi – išgirsti, apkabinti, būti. Jie nebijo būti švelnūs, nebijo būti savimi, o tai tėvystei suteikia naują, gyvą prasmę.

Tėvas – tai ne tik tas, kuris stato namus, bet ir tas, kuris padeda vaikui statyti savo vidinį pasaulį. Tyrimai rodo: vaikai, kurių gyvenime tėvas dalyvauja nuo ankstyvo amžiaus, dažniau jaučiasi saugūs, labiau pasitiki savimi, lengviau kuria artimus ryšius. Bet už tyrimų slypi paprastas dalykas – buvimas. Tikras, nuoseklus, nuoširdus. Ir šis buvimas – vienas gražiausių dovanų, kurias tėvas gali duoti.

Berniukui tėvas – pirmasis žmogus, kuris parodo, ką reiškia būti vyru. Ne tik stipriu, bet ir jautriu. Ne tik tvirtu, bet ir atviru. Tėvo meilė moko, kad vyriškumas nebūtinai reiškia tylą ar atšiaurumą – jis gali būti švelnus, dėmesingas, gyvas. Moko, kad tikroji stiprybė – ne jėgoje, o gebėjime rūpintis, būti šalia, kai sunku.

Mergaitei tėvas – pirmasis vyras jos pasaulyje. Iš jo žvilgsnio, švelnumo ir pagarbos ji mokosi, kokia yra vertinga. Tėvo meilė tampa pamatu jos pasitikėjimui savimi, santykiams su aplinkiniais, savęs priėmimui. Kai tėvas mato savo dukrą visa esybe – ne dėl pasiekimų, ne dėl išvaizdos, bet tiesiog todėl, kad ji yra – tai palieka pėdsaką visam gyvenimui.

Vis dar pasitaiko įsitikinimų, kad „motina svarbesnė“, kad tėvo vaidmuo – antraeilis. Ypač kai poros išsiskiria, o vaikų globa dažniau tenka mamoms. Tačiau vaiko pasaulyje abiejų tėvų buvimas – gyvybiškai svarbus. Kai tėvo trūksta – ne tik fiziškai, bet ir emociškai – vaikas tą jaučia. Jaučia kaip tuštumą, kaip ilgesį, kuris niekuo neužpildomas.

Tėvystė – ne atsarginis variantas, ne „pagalbininkas“. Tai visavertis buvimas. O tam, kad jis įvyktų, kartais reikia ir motinų pasiryžimo paleisti. Leisti tėvui būti tėvu – savaip. Galbūt ne taip tobulai, gal ne visada laiku, bet – tikrai. Nes vaikui svarbiau ryšys nei tvarka, artumas – nei taisyklės. Vaikams nereikia idealių tėvų – jiems reikia tikrų.

Moterų stiprėjimas – istoriškai svarbus žingsnis. Tačiau svarbu, kad šioje stiprybėje liktų vietos ir vyrams. Ne kaip konkurentams, ne kaip „nespėjantiems“, bet kaip partneriams. Lygybė – tai ne varžybos, o abipusis klausymasis. Vaikui reikalingi abu balsai – ir motinos, ir tėvo. Tik tada formuojasi vidinė pusiausvyra.

Kai motina daro viską – sprendžia, augina, planuoja, valdo – ji pavargsta. O tėvui dažnai belieka stovėti nuošaly. Ne todėl, kad nenori – gal todėl, kad nežino kaip. O kartais – todėl, kad nebuvo įleistas. Tikras ryšys – tai ne kontrolė, o pasitikėjimas. Ir šis pasitikėjimas gali būti pradžia naujo tėvystės kelio.

Šiuolaikinė tėvystė – tai ne vyrų silpnėjimas. Tai jų sugrįžimas į šeimos širdį. Vyrai nebijo keisti sauskelnių, būti šalia ligos metu, guosti, kai skauda. Jie nebesigėdija pasakyti „myliu“ ar nuryti ašarą. Jie rodo, kad artumas – ne priešingybė autoritetui, o jo pagrindas.

Kartais vyrai tampa būtent tokiais, apie kokius moterys kadaise svajojo: švelnūs, įsitraukę, jautrūs. Ir visgi – dar pasitaiko, kad tokie tėvai sulaukia kritikos: esą „per minkšti“, „nevyriški“. Bet gal metas keisti šias etiketes – ir pamatyti, kad būtent toks vyriškumas yra tas, kurio pasauliui reikia labiausiai?

Tad šiandien, Tėvo dienos išvakarėse, sustokime akimirkai. Pagalvokime – ką man reiškia tėvystė? Ką aš perduodu vaikui kaip tėvas? Ar leidžiu sau būti švelnus? O kaip mama – ar leidžiu vaikui turėti tėtį? Tikrą, neidealų, bet mylintį?

Tėvas – tai ne žmogus be klaidų. Tai žmogus, kuris pasirenka būti. Kuris pasilieka, kai sunku. Kuris klauso, atsiprašo, mokosi. Kuris ne bėga nuo atsakomybės, bet eina kartu. Kuris žiūri vaikui į akis ir sako: „Aš esu. Ir visada būsiu.“

Ačiū, kad esate ar buvote, mieli Tėčiai! Su Tėvo diena Jus. Švęskime ne tobulumą, o buvimą. Nes vaikui tai – viskas.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ