Buvęs Lentvario miesto vadovas, literatas Vytautas Talačka

Darbo veiklos pradžia – kilimų fabrike

Lentvarietis Vytautas Talačka, švenčiantis savo 80-ties metų jubiliejų, žinomas ne tik Lentvario mieste. Jubiliato darbo knygutėje – ne tik darbas Lentvario miesto vykdomojo komiteto pirmininku, bet ir ilgas sąrašas kitų įstaigų ir bendrovių, kuriose V. Talačka keturis dešimtmečius dirbo vadovu arba tų įmonių padalinių vadovu.
V. Talačka, gimęs Prienų rajone, mokslus pradėjo Mikelionių pradinėje mokykloje, tęsė Jiezno vidurinėje mokykloje, vėliau mokėsi Aukštadvario mokykloje ir buvo pašauktas į sovietinę armiją. Baigęs tarnybą armijoje atvyko į Lentvarį ir įsidarbino kilimų fabrike meistro padėjėju. Netrukus jam buvo patikėtos fabriko profsąjungos komiteto pirmininko pa­reigos, vėliau pradėjo vadovauti Lentvario kilimų fabriko Darbo mokslinio organizavimo skyriui. Šio skyriaus darbuotojai diegė pažangiausius darbo metodus, technines priemones pagerinti audėjų darbo sąlygas, jų apmokymui naudojo fabrike sukurtus filmus. Šio skyriaus darbuotojas Vytautas Vitkauskas kūrė ne tik mokslinio organizavimo filmus, bet ir kino juostoje fiksavo fabriko kolektyvo veiklą, laisvalaikį, meno kolektyvų koncertus.
V. Vitkauskas išgarsėjo mėgėjiškais filmais. V. Talačka apgailestauja, kad privatizavus Lentvario kilimų fabriką nebuvo išsaugoti V. Vitkausko sukurti kino filmai apie garsų ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose šalyse lietuviškų kilimų raštų kūrėjus ir audėjas.
Dirbdamas Lentvario kilimų fabrike V. Talačka įsimylėjo jauną ekonomistę Liuciją Šarkytę ir su ja sukūrė gražią bei darnią šeimą, užaugino dukrą Liną, kuri seneliams padovanojo dvi vaikaites. Liucija Talačkienė daugelį metų buvo Lentvario kilimų fabriko direktorė.

Lentvario miesto rūpesčiai

Po atestatų įteikimo Lentvario rusų vidurinės mokyklos abiturientams (iš kairės) Lentvario vykdomojo komiteto pirmininkas V. Talačka ir Lentvario kilimų fabriko atstovai S. Šulečkovskaja ir S. Jasiulis

Trakų rajono valdžia pastebėjo Lentvario kilimų fabrike naujovėmis garsėjantį V. Talačką. Tuo metu Trakų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju dirbęs Stanislavas Akanovičius pasikvietė V. Talačką ir pasiūlė jam dirbti Lentvario miesto vykdomojo komiteto pirmininku. Nors šios atsakingos pareigos nedžiugino, tačiau V. Talačka sunkumų nepabūgo. Šit kaip savo prisiminimuose jis aprašo savo pirmąją darbo dieną: „Įžengiau į seną medinį, apšepusį Vykdomojo komiteto pastatą (vėliau jis sudegė). Vykdomajam vadovavo (pirmininko jau nebuvo) senyva moteris, sekretorė. Kai įėjau, ji traukė dūmą, viena ranka spausdino mašinėle. Rytojaus dieną buvo piliečių priėmimo diena. Kai atėjau į darbą, koridoriuje buvo nusidriekusi didelė piliečių eilė. Ir prasidėjo. Vienam kranas virtuvėje bėga, kitam radiatorius nešildo, kitam lemputė ant stulpo nedega, vakare tamsu, trečią vyras muša, ketvirtam kaimynas trukdo ir taip toliau ir taip toliau. (…) Pažadėjau pasidomėti. Visus skundus susirašiau ir pradėjau vadovauti. O vadovauti nėra kam. Namų valdytojas – senas girtuoklis, bet partijos narys, veteranas – neišvarysi. Namų valdybos sandėlininkė –
mėgėja išgerti, sandėlyje turi tik šluotas gatvėms šluoti. Vienintelis santechnikas – kiauras girtuoklis ir namų valdybos arklys – transportas.“
V. Talačka pasakojo, kad Lent­vario namų valdyba neturėjo jokių santechnikos detalių, medžiagų remontui, o valdybos darbuotojai tuo nesirūpindavo. Nors Lentvario miesto vadovas turėjo kontroliuoti namų valdybos darbą, bet, kai valdybos darbuotojai savo pareigų neatlikdavo, tekdavo darbus organizuoti pačiam. Jis draugiškai prašydavo padėti Lentvario „Kaitros“ gamyklos direktorių arba Lentvario kilimų fabriko vadovus.
Tuo metu Lentvaryje nebuvo kino teatro. Kino filmai buvo rodomi gamyklos „Kaitra“ klube. Miesto klubo nebuvo. Tuomet V. Talačka pradėjo rūpintis, kad Lentvaryje būtų pastatytas kino teatras, bet pastangos buvo bevaisės, nes tokiai statybai reikėjo limito ir, žinoma, lėšų. Taip pat buvo privalu gauti Maskvos palaiminimą. Pasak V. Talačkos, jis susitarė su gamyklos „Kaitra“ administracija ir buvo pradėti rinkti lentvariečių parašai skundui į Maskvą, į SSSR partijos centro komitetą. Po šiuo skundu pasirašė apie 500 lentvariečių.
Į skundą buvo sureaguota. Atsirado lėšų ne tik kino teatro statybai, bet ir kitoms miesto prob­lemoms spręsti. Prie Lentvario geležinkelio stoties buvo net suręstas lauko tualetas, nes tuo metu jokio miesto tualeto nebuvo.
Pasak V. Talačkos, Lentvario miesto poliklinika buvo įsikūrusi sename mediniame name, Lentvario miesto vykdomojo komiteto medinis pastatas taip pat atrodė apgailėtinai, todėl jis kartu su Lentvario poliklinikos vedėja Viktorija Žemaitaitiene ir gamyklos „Kaitra“ vyriausiuoju inžinieriumi Viktoru Bolšakovu vėl ėmėsi žygių – atakavo Aukščiausios Tarybos deputatus, kad būtų skirtos lėšos šioms statyboms. Pastangos nenuėjo veltui – lėšos buvo skirtos ir Lentvario medikai galėjo persikelti į naują poliklinikos pastatą Lauko gatvėje, o Vykdomojo komiteto naujas pastatas atsirado Klevų alėjos gatvėje.
V. Talačkai teko rūpintis ir Lentvario vidurinės mokyklos (dabar Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija) statyba Klevų alėjos gatvėje. Toje vietoje, kur buvo numatyta statyti mokyklą, stovėjo privatus medinis namas, teko derėtis su šio namo gyventojais dėl jų iškeldinimo ir namo griovimo.
Lentvario mieste buvo pradėti statyti daugiabučiai namai. Pasak V. Talačkos, dėl gyvenamųjų namų statybos Geležinkelio gatvėje reikėjo nutiesti naujus kanalizacijos vamzdynus, šie darbai užsitęsė sudarydami daug rūpesčių gyventojams, nes reikėjo transportui važiuoti aplinkiniu keliu. Šie darbai tęsėsi porą metų. Daug problemų buvo ir dėl gamyk­los „Kaitra“ išleidžiamų nuotekų, jos dažnai patekdavo į pelkę prie Geležinkelio stoties. Po keleto metų šioje vietoje atsirado vandens telkinys. Atsiradusį dirbtinį vandens telkinį buvo įdomu stebėti, nes durpingos pievos gabalai su ten augančiais krūmokšniais pakildavo virš vandens ir vėjo buvo plukdomi iš vieno kranto į kitą. Tai tęsėsi tol, kol susiformavo dabartinis ežerėlis su želdiniais apaugusiais krantais.

Rūpinosi miesto želdiniais

Lentvario kilimų fabrike naujas audimo stakles montuoja pameistriai (iš kairės) V. Talačka ir V. Žėčius

V. Talačka Lentvario miesto vykdomojo komiteto pirmininku dirbo 1971–1976 m., o 1987–1990 m. buvo Lentvario miesto tarybos pirmininkas, taip pat išrinktas Lent­vario miesto tarybos deputatu.
Eidamas Lentvario miesto vadovo pareigas V. Talačka nuolat rūpinosi, kad mieste augtų kuo daugiau medžių – su pagalbininkais sodino medelius Klevų alėjos gatvėje, kitose miesto vietose. Dabar šie medžiai dideli, nes prabėgo pusšimtis metų. Pasak V. Talačkos, tuo metu ir dauguma Lentvario miesto gyventojų stengėsi sodinti medelius, nes mieste trūko želdinių. Aplinkos tvarkymo metu Lentvario kilimų fabriko administracija nupirkdavo medelių, kuriuos gyventojai pasodindavo. Anksčiau nereikėjo projektų, kur sodinti medelius, todėl želdinių sparčiai daugėjo. Įdomu tai, kad Klevų alėjoje buvo pasodinta naujų klevų bent penketą kartų, bet visuomet chuliganų jie būdavo išlaužomi. Dabar tie vandalai jau turėtų būti solidaus amžiaus. Įdomu, ar negraužia jų sąžinė, prisiminus paauglystės išdaigas?
V. Talačka keletą kartų bandė sodinti pušaites miško parke šalia Lentvario seniūnijos. Pirmąjį kartą teritorija be medžių buvo suarta ir pasodinti pušų sodinukai, bet suaugusi žolė užgožė sodinukus ir jie sunyko. Vėliau V. Talačka savo automobiliu vežė pievose užaugusias pušaites ir kartu su moksleiviais sodino šiame parke. Čia pušaitės buvo sodinamos ir Trakų rajono savivaldybės lėšomis. Deja, paaugusias pušaites pradėjo laužyti vandalai. Mažai jų teliko. Dabar V. Talačka nerimauja dėl savivaldybės planų šiame miško parke kurti atrakcionus ir montuoti kitus įrenginius, nes gražus ir jaukus miško parkas gali būti sunaikintas. Skaudu būtų stebėti, kaip sodinti medžiai kertami, o po rekonstrukcijos išretintame ir sukultūrintame parke neliktų paukštelių čiulbesio, jaukios miško ramybė ir gaivos. Tačiau projekto sumanytojams, atrodo, šie nuogąstavimai nerūpi.
Pasak V. Talačkos, anksčiau mieste retai buvo kertami medžiai, nes nebuvo tokios medžių kirtimo technikos, nebuvo kur dėti nukirstų medžių šakas. Dabar medžių kirtimas virto pelningu verslu. Pasikeitė ir gyventojų požiūris į miesto želdinius – anksčiau daugelis stengėsi sodinti medžius, dabar siekia nukirsti.

Laisvalaikis – kūrybai

Lentvario miestą apžiūri (iš kairės) Trakų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Lukšys su Lentvario miesto vykdomojo komiteto pirmininku
V. Talačka

V. Talačka – kūrybinga asmenybė. Nors jis turi atsakingas pareigas ir daugelį rūpesčių, tačiau vis tiek suranda laiko ir kūrybai – rašo apsakymus, eilėraščius, apybraižas, prisiminimus. Jis yra išleidęs poezijos knygas „Tėviškės ilgesys“ ir „Laiškai iš Afganistano“. Spausdino savo kūrybą Trakų literatų kūrybos almanache 2010 ir 2015 m., taip pat Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos almanache „Vingis“.
V. Talačkos knyga „Laiškai iš Afganistano“, yra skirta brolio Jono žuvusiam sūnui Gintarui Talačkai. Talentingas jaunuolis mėgo literatūrą, daug fotografavo, kūrė mėgėjiškus filmus, rašė eilėraščius, noveles, apsakymus, svajojo apie kūrybinę veiklą, tačiau 1970 m. sovietų valdžios buvo nusiųstas kariauti į Afganistaną. Nors iš ten jaunuolis grįžo gyvas, bet dvasiškai ir fiziškai buvo palaužtas. Bandė įstoti į Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą, bet nepavyko.
1981 m. G. Talačka žuvo neaiškiomis aplinkybėmis kelyje Trakai–Lentvaris.

Kęstutis PETKŪNAS
Autoriaus nuotr.