Gyvename laikotarpiu, kai kaltė tampa lyg alkis – ją jaučia visi, bet retas ryžtasi ją įvardyti. Tokiu būdu galima apibūdinti dabartinės JAV administracijos logiką, kuria pateisinamas visuotinių muitų įvedimas visam pasauliui, įskaitant ir artimiausius sąjungininkus. Tai primena plėšikų elgesį: auka ne tik apiplėšiama, bet ir bauginama. Pavogė piniginę? Pabandyk pasiskųsti – sulauksi dar skaudesnių pasekmių. Pasipriešinimas čia baudžiamas. Tipiškas „gopnikų“ elgesys.
Reakcijos įvairiose pasaulio valstybėse – skirtingos. Kinija atsakė atitinkamais muitais. Kanada pasekė tuo pačiu keliu. Europa, rašymo metu, vis dar delsia. Kai kurios šalys bando tartis, kitos – tiesiog nutyli ir „praryja“ šią karčią piliulę, tikėdamosi, kad tai laikina. Bet tylėjimas dažnai laikomas sutikimu. O jei tylite, kodėl gi jūsų nespausti dar labiau? Tokia logika veda prie visos kantrybės ribos peržengimo.
Ekonomistai vieningai sutaria: didžiausią žalą dėl šios protekcionistinės politikos galiausiai patirs patys amerikiečiai. Brangs prekės, augs nedarbas. Prezidentas D. Trampas, iki politinės karjeros dirbęs daugiausia nekilnojamojo turto srityje, regis, nelabai supranta šiuolaikinės pramonės – ypač aukštųjų technologijų – subtilybių. Juk neįmanoma vienu mostu visos gamybos perkelti į JAV. Automobilis susideda iš tūkstančių komponentų. Tam reikia gamyklų, specializuotos įrangos ir, svarbiausia – kvalifikuotų specialistų, kurių ruošimas užtrunka. Šiandien net valdyti stakles dažnai reikalingas specialistas su aukštuoju išsilavinimu.
Be to, kai kurių gamtinių išteklių Amerika tiesiog neturi. Tarkime, aliuminis, kuriam įvesti 25 proc. muitai, siekiant „apsaugoti“ JAV plieno sektorių. Nors JAV yra devinta pagal aliuminio gamybą, ji užima tik dvidešimtą vietą pagal atsargas. Jei šalys, turinčios didelius šio metalo išteklius, įves eksporto muitus (kas, šiuo metu, atrodo tikėtina), JAV plieno pramonė susidurs su dar didesniais iššūkiais.
Prisiminkime Kanados pavyzdį. Kai ši valstybė pagrasino įvesti eksporto muitus elektrai, Baltieji rūmai greitai pakeitė toną. Jei tai būtų įvykę, vidutinė amerikiečių šeima būtų mokėjusi maždaug 100 dolerių daugiau už elektrą kas mėnesį. Žinoma, viešai D. Trampas griežtai sureagavo, pažadėdamas dar griežtesnes priemones Kanados atžvilgiu – tai buvo labiau signalas rinkėjams nei realus veiksmas. Užkulisiuose greičiausiai buvo pasiekta tyli diplomatija, nes galiausiai Kanados muitai buvo gerokai švelnesni, nei grasinta.
Dabartinė JAV administracija mėgsta derybas lyginti su kortų žaidimu. Tačiau ES rinka – didesnė nei JAV, todėl klausimas, kieno rankose iš tiesų yra stipresnės kortos, lieka atviras. Be to, dėl visuotinių muitų paskelbimo pasauliui, dabar JAV priešpriešoje atsidūrė ne viena, o prieš ją gali susivienyti daugybė sąjungininkų. Galbūt atėjo metas svarstyti naujos tarptautinės ekonominės sąjungos įkūrimą – tam tikrą „ekonominį NATO“?
Originalusis NATO buvo karinė gynybinė sąjunga, kuri sėkmingai užtikrino stabilumą ir taiką. Galime pritaikyti tą pačią logiką ekonomikos srityje: kai vienam nariui būtų paskelbti neproporcingi prekybos barjerai, visa sąjunga reaguotų kolektyviai – atsakomosiomis ekonominėmis priemonėmis.
Šiuolaikinė Vakarų civilizacija turi milžinišką ekonominę galią. Jei Europos Sąjunga, Kanada, Jungtinė Karalystė, Japonija, Australija, Pietų Korėja ir kitos demokratinės šalys susiburtų į ekonominę sąjungą, net stipriausi pasaulio žaidėjai neturėtų galimybės laimėti nesąžiningos konkurencijos sąlygomis.
Tokio aljanso viena iš strateginių diskusijų galėtų būti ir naujos rezervinės valiutos įvedimas. JAV dolerio dominavimas pasaulinėje prekyboje suteikia Amerikai neproporcingą galią. Citata, priskiriama Mayeriui Amscheliui Rothschildui, puikiai tai iliustruoja: „Duokite man valdyti šalies pinigus, ir man nesvarbu, kas leidžia įstatymus.“ Tai vyksta ir šiandien. JAV kontroliuoja pasaulinę valiutą ir dažnai ignoruoja tarptautines taisykles. Kaip dar vienas pavyzdys – buvusio JAV prezidento Jameso A. Garfieldo žodžiai: „Kas valdo šalies pinigus, tas valdo jos pramonę ir prekybą.“
Šiuo metu JAV valdo pinigus. Tačiau mes dar turime galimybę pakeisti žaidimo taisykles – jei tik atsiras pakankamai politinės valios.
Įdomu, kad būtent šiuo metu pasirodė ir naujojo Kanados premjero Marko Karni pareiškimas:
„80 metų laikotarpis, kai Jungtinės Valstijos vadovavo pasaulinei ekonomikai, kūrė sąjungas pasitikėjimo ir abipusės pagarbos pagrindu bei gynė laisvą ir atvirą prekių bei paslaugų mainų politiką, baigėsi. Nors tai – tragedija, tai taip pat nauja realybė.“
Karni taip pat pareiškė, kad jeigu JAV atsisako būti pasaulio lydere, Kanada pasirengusi perimti šį vaidmenį, suburdama „panašiai mąstančių šalių koaliciją“, ieškančią alternatyvų JAV dominavimui.
Panašu, kad pasaulis stovi ant naujo geopolitinio ir ekonominio lūžio slenksčio. JAV pasirinktas kelias didina įtampą, mažina pasitikėjimą ir stumia sąjungininkus į alternatyvių aljansų paieškas. Ši krizė gali tapti impulsu ne konfliktui, bet naujo bendradarbiavimo erdvės gimimui. Klausimas tik vienas – ar išdrįsime šią galimybę paversti realybe?
Aleksandras Juodka
