Asociatyvi nuotr. rawpixel.com
Donaldui Trampui inicijavus aukštojo mokslo finansavimo mažinimą JAV, daugelis jaunųjų mokslininkų ėmė svarstyti galimybę keisti savo mokslinių tyrimų bazę. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Makronas pasinaudojo proga ir pasiūlė jauniesiems mokslininkams rinktis Prancūziją kaip šalį, kurioje jie galėtų tęsti tyrimus. Dar daugiau – jis paskelbė, kad Prancūzija skirs 100 mln. eurų JAV mokslininkų priėmimui. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen taip pat ragino jaunuosius mokslininkus pasirinkti Europą mokslui, kalbėdama Sorbonos universitete. O kaip Lietuva? Kodėl mes vis dar tyliame?
Kodėl tai svarbu mums?
Kaip pavyzdį galima paminėti Baltarusijos technologijų įmones, kurios po 2020 m. įvykių pasirinko Lietuvą savo veiklai plėtoti. „Apskaičiavome, kad per pastaruosius metus valstybė gavo apie 90 mln. eurų grynųjų pajamų vien iš IT sektoriaus, įmonėms persikėlus iš Baltarusijos. Kalbu apie darbo vietas, papildomą vartojimą, mokesčius. Galime kalbėti apie labai tiesioginę ekonominę naudą“, – sakė tuometinis Lietuvos ekonomikos viceministras Karolis Žemaitis. Ar šis pavyzdys nerodo, kad talentingų žmonių, ieškančių ramios ir patogios aplinkos savo idėjoms įgyvendinti, palaikymas gali tapti galingu ekonomikos varikliu?
Tad kyla klausimas: kodėl ne Lietuva?
Kodėl nepasinaudoti šia galimybe, ypač turint patikrintą pavyzdį, kaip pritraukti talentingus jaunus mokslininkus iš probleminių regionų ir viso pasaulio?
Lietuvos „Silicio slėnis“ – svajonė ar būtinybė?
Įsivaizduokime scenarijų: Lietuva aktyviai kuria platformą, skirtą pasaulio mokslininkų pritraukimui. Tai nėra vien įvaizdžio klausimas – tai ir ekonominio proveržio galimybė. Vienas mokslininkas (vadinkime jį „umabrium“), kuriantis naujus projektus, gali tapti viso naujų gamybos klasterių atsiradimo priežastimi. Paprasčiau tariant, kas mums trukdo Lietuvos pajūryje sukurti naują Europos „Silicio slėnį“? Mažos valstybės dažnai savo dydį kompensuoja lankstumu ir gebėjimu greitai priimti sprendimus.
Ar galime sukurti patrauklias sąlygas mokslininkams? Be abejo. Mes suprantame, kaip veikia biurokratinė sistema, ir galime ją pritaikyti.
Ar realu skirti finansavimą? Taip, jei investuosime į perspektyvius projektus, kuriuos vėliau galėtume realizuoti savo šalyje.
Ar svarbu skatinti industriją ne tik kuriant laboratorijas, bet ir sudarant palankias gyvenimo sąlygas? Įsivaizduokime studentų miestelius, kurie savo lygiu prilygtų Ciuricho ar Stenfordo campusams.
Išvados, arba kodėl tai turėtų rūpėti visiems
Europa jau veikia, šaukia ir vilioja. O Lietuvos delsimas atrodo keistai. Galime ne tik sustiprinti savo vardą tarp šalių, formuojančių mokslo ateitį, bet ir pasirinkti nacionalinio lyderio vaidmenį inovacijų ir aukštųjų technologijų srityje.
Žinoma, toks projektas reikalauja didelių investicijų, organizacinių įgūdžių ir vizionieriškumo. Tačiau ar tikrai galime sau leisti likti nuošalyje ir stebėti, kaip galimybės peržengia mūsų sienas?
Aktyvus dalyvavimas ilgainiui padidintų Lietuvos ekonomikos konkurencingumą, kurtų naujas darbo vietas ir skatintų inovacijų augimą. Tai taip pat galėtų pritraukti užsienio investuotojus, sustiprindama Lietuvos pozicijas tarptautinėje arenoje. Žinoma, svarbu nepamiršti galimų rizikų – pavyzdžiui, kompetencijų trūkumo ar biurokratinių barjerų, kurie gali sulėtinti tikslų įgyvendinimą. Galbūt dėl šių priežasčių kai kurios Baltarusijos įmonės pastaruoju metu perkelia savo veiklą į Lenkiją. Todėl itin svarbu tinkamai suplanuoti ir realistiškai įvertinti savo galimybes.
Tokiose situacijose nacionalinės strategijos vaidmuo tampa lemiamas. Lietuva turi atsižvelgti į naujausias pasaulio tendencijas ir greitai į jas reaguoti. Tam reikia ne tiek finansinių išteklių, kiek aukšto lygio švietimo pasirengimo ir gebėjimo remti mokslinius tyrimus. Tik taip galime užtikrinti ilgalaikę sėkmę.
Aleksandras Juodka
