Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos provincija tyliai, bet sparčiai keitėsi. Šiandien jau nieko nebestebina vaizdas, kai per miestelio centrą pravažiuoja tik vienas automobilis per valandą, o seniūnijos pastate dirba vos keli darbuotojai. Remiantis Valstybės duomenų agentūros (buvusio Statistikos departamento) duomenimis, kai kurios Lietuvos seniūnijos nuo 1990-ųjų metų neteko daugiau nei 50 proc. gyventojų. Nors detalių duomenų apie kiekvieną seniūniją viešai pateikta nėra, bendros tendencijos rodo, kad daugelyje kaimiškųjų vietovių gyventojų skaičius gerokai sumažėjo. Pavyzdžiui, 2020 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,1 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y. 94 tūkst. asmenų mažiau negu 2019 m. pradžioje. Tai – ne abstraktūs skaičiai, o realūs žmonės, išvažiavę į miestus, emigravę ar mirę. Belieka klausimas: ką su tuo darysime?

Tylus nykimas – didelė krizė

Remiantis 2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo užfiksuota 16 039 kaimo gyvenviečių. Nors nėra viešai prieinamo sąrašo, kuriame būtų nurodytos gyvenvietės, netekusios daugiau nei pusės gyventojų nuo 1990 metų, bendros demografinės tendencijos rodo, kad daugelis kaimiškųjų vietovių patyrė reikšmingą gyventojų skaičiaus mažėjimą. Šis gyventojų mažėjimas dažnai lemia viešųjų paslaugų, tokių kaip mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos ir kultūriniai renginiai, mažėjimą ar net visišką jų išnykimą. Tai ypač aktualu mažose bendruomenėse, kuriose gyventojų skaičius sumažėjo iki 20 ar 30 žmonių. Apibendrinant, bendros demografinės tendencijos patvirtina, kad gyventojų mažėjimas kaimiškose vietovėse yra reikšminga problema, turinti įtakos viešųjų paslaugų prieinamumui ir bendruomenių gyvybingumui.

Pagal 2021 m. gyventojų surašymo duomenis, Kazliškio seniūnijoje (Rokiškio r.) gyveno 517 gyventojų. Ankstesnių metų duomenys rodo, kad 2001 m. čia buvo 659 gyventojai, o 1990-aisiais – daugiau kaip 1000. Per tris dešimtmečius šis skaičius sumažėjo beveik per pusę. Dėl to buvo uždaryta vietos pagrindinė mokykla, o pirminės sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tik epizodiškai. Tokiose vietovėse išgyvenimas tampa tikru iššūkiu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Kitose vietovėse situacija dar dramatiškesnė. Kaip rodo savivaldybių pateikti duomenys, likę vos keliolika ar kelios dešimtys gyventojų. Dauguma jų – vyresnio amžiaus, neturintys galimybių nei persikelti, nei aktyviai naudotis sveikatos ar socialinėmis paslaugomis. Viešojo transporto beveik nėra, o parduotuvės ar vaistinės – keliasdešimties kilometrų atstumu.

Ar tai neišvengiama?

Urbanizacija yra globalus reiškinys, tačiau Lietuvos atveju ji ypač ryški ir paveiki. Mažėjantis gimstamumas, jaunimo emigracija bei darbo rinkos koncentracija didmiesčiuose sukūrė tai, ką sociologai vadina „provincijos tuštėjimo spiralės“ efektu. Vis dėlto ši demografinė ir socialinė tendencija nėra neišvengiama lemtis. Daugelis ekspertų ragina keisti požiūrį – ne bandyti grąžinti praeitį, o ieškoti inovatyvių, šiuolaikinių būdų, kaip gyventi kitaip: lėčiau, tvariau ir bendruomeniškiau.

Yra šalių, kurios sėkmingai įgyvendino regioninio gyvybingumo atkūrimo modelius. Pavyzdžiui, Italijos ir Ispanijos regionuose atsirado vadinamieji „vieno euro namų“ projektai, kuriuose apleisti būstai parduodami simbolinėmis kainomis, jei pirkėjas įsipareigoja juos renovuoti ir apsigyventi. Škotijoje vykdomas „Community Right to Buy“ modelis leidžia bendruomenėms supirkti apleistus pastatus ir žemes bendruomeninėms reikmėms – kultūros centrams, socialiniams verslams ar jaunimo būstui.

Vokietijoje kai kurios federalinės žemės skiria dotacijas žmonėms, kurie persikelia į mažus miestelius – jiems padengiamos renovacijos išlaidos ar skiriami kreditų lengvatiniai paketai. Šie pavyzdžiai rodo, kad su tinkama politine valia ir ilgalaike strategija, net ir nykstantys regionai gali atgauti gyvybę.

Miestelių regeneracijos
pavyzdžiai iš Skandinavijos

Be Estijos, verta atkreipti dėmesį ir į Švedijos bei Suomijos iniciatyvas. Švedijoje mažų miestelių regeneracijai pasitelkiama vadinamoji „Smart Villages“ strategija – kaimai tampa technologinių inovacijų pilotinėmis teritorijomis, kur diegiamos atsinaujinančios energijos, e. sveikatos, e. švietimo sprendimų sistemos.

Suomijoje „Village Action“ tinklas apjungia šimtus vietos bendruomenių, kurios keičiasi patirtimi, gina savo interesus ir inicijuoja projektus, finansuojamus tiek ES, tiek nacionalinių fondų. Lietuva taip pat galėtų diegti nacionalinę kaimų tinklaveikos platformą.

Naujos galimybės: nuo meno kaimų iki „digital nomads“

Kai kurie miesteliai atranda kitą kvėpavimą. Kultūriniai projektai ir alternatyvūs verslo modeliai leidžia provincijai atgimti. Biržų rajone, Pačeriaukštės kaime, veikia meno rezidencija, kurioje kasmet apsistoja dešimtys kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio. Jie ne tik kuria, bet ir įtraukia vietos gyventojus į edukacines veiklas. 2023 m. Pačeriaukštė paskelbta Lietuvos mažąja kultūros sostine, o vietos bendruomenė sulaukė ne tik žiniasklaidos dėmesio, bet ir papildomų investicijų.

Tuo tarpu Kelmės rajone Užventyje įkurta bendruomeninė kavinė „Kultūrkė“ tapo nauju bendruomenės traukos centru. Vietinių iniciatyva veiklą pradėjusi kavinė jau rengia koncertus, kūrybines dirbtuves, filmų vakarus, o čia užsukantys lankytojai randa ne tik maistą, bet ir kultūrinių patirčių.

Kai kurios savivaldybės taip pat siekia pritraukti vadinamuosius skaitmeninius klajoklius (angl. digital nomads), kurie dirba nuotoliniu būdu. Ignalinos rajono savivaldybė įrengė kelias bendradarbystės (angl. coworking) erdves, kuriose nuotoliniu būdu dirbantys žmonės gali įsikurti ar laikinai gyventi gamtos apsuptyje. Ši tendencija paspartėjo po COVID-19 pandemijos, kai nuotolinis darbas tapo norma daugeliui profesijų.

Panaši praktika taikoma ir Estijoje – čia veikia valstybinė programa, siūlanti 12 mėnesių vizą „digital nomads“ darbuotojams, o kai kurios savivaldybės siūlo nemokamą būstą mainais už bendruomeninę veiklą.

Be to, bendruomenės savanoriškai steigia kultūros punktus, organizuoja amatų dienas, viešas diskusijas ar net bendruomenines šventes, kurios tampa proga susitikti, pabūti kartu ir sugrąžinti gyvybę į nykstančias erdves. Tokios iniciatyvos dažnai gimsta be išorinio finansavimo, remiantis žmonių entuziazmu ir vietinių ryšiais.

Valstybės požiūris: ar yra strategija?

Nepaisant lokalių sėkmės istorijų, nacionaliniu lygmeniu provincijos nykimas vis dar nėra sprendžiamas nuosekliai. 2021–2030 m. regioninės plėtros planuose kalbama apie decentralizaciją ir regioninį atgaivinimą, tačiau dažnai trūksta konkrečių priemonių ar ilgalaikės politikos vizijos.

Europos Sąjunga per 2014–2020 m. finansinį laikotarpį Lietuvai skyrė daugiau nei 1,6 mlrd. eurų regioninei politikai. Didžioji dalis šių lėšų buvo panaudota infrastruktūros projektams – kelių, vandentiekio, viešųjų pastatų modernizavimui. Vis dėlto ekspertai pažymi, kad mažesnė dalis atiteko projektams, orientuotiems į vietos gyventojų įtraukimą, kultūrines ar socialines iniciatyvas.

Ekspertai ir nevyriausybinės organizacijos vis garsiau ragina perskirstyti prioritetus – nukreipti investicijas į „žmones, o ne tik į betoną“. Tai reiškia, kad kartu su infrastruktūra turi būti skatinamos programos, padedančios kurti darbo vietas, skatinti kūrybiškumą ir socialinę įtrauktį.

Ką daryti toliau?

Skatinti kultūros decentralizaciją: kultūros įstaigos galėtų veikti ne tik miestuose. Mobilūs teatrai, rezidencijos, skaitymo klubai gali tapti bendruomenės atgaivos priemone.

Remti socialinius verslus: bendruomeninės kavinės, edukaciniai centrai, socialinės dirbtuvės gali sukurti darbo vietas ir padidinti vietos gyvybingumą.

Nuotolinio darbo politika: valstybė galėtų teikti paramą specialistams, persikeliantiems gyventi į regionus – nuo būsto nuomos subsidijų iki vaikų darželių plėtros.

Regioninės lyderystės ugdymas: vietos lyderiai – seniūnai, bendruomenių vadovai – turėtų būti skatinami ir mokomi veikti kaip pokyčių kūrėjai.

Vizijos kūrimas: reikalinga ilgalaikė regionų politika, apjungianti ekonominius, kultūrinius ir demografinius aspektus.

Skatinti atvirą dialogą tarp vietos valdžios, verslo ir bendruomenių: regiono ateitis negali būti planuojama vien iš centro – ji turi gimti iš apačios.

Suteikti galimybių jaunimui: nuo savanoriškų programų iki vietos iniciatyvų finansavimo, jauni žmonės gali tapti pokyčių katalizatoriais, jei jiems bus suteikta tribūna veikti.

Peržiūrėti teisinę bazę: supaprastinti apleistų pastatų įsigijimo, renovacijos ir pritaikymo procedūras bendruomenių poreikiams.

Pabaigai

Tušti langai ir užkaltos durys – ne tik fiziniai ženklai. Tai – kultūrinė, socialinė ir emocinė žinia, kurią siunčia provincija. Ji sako: „Mes dar esame. Gal ir tyliai. Bet laukiam, kol kažkas sugrįš.“ Sprendimas – mūsų rankose. Ar mes pasirinksime laukti, kol liks tik atminimas, ar ieškosime naujų kelių gyvybei grįžti? Galbūt tuščia provincija yra ne pabaiga, o pradžia – kito, lėtesnio, bet tvirtesnio gyvenimo Lietuvoje.

„Europos Pulso“ informacija

www.europospulsas.lt

Nuo 1990 m., per paskutinius 3 dešimtmečius Lietuvoje nyko tradicinis kaimas, pasiekti didžiuliai emigracijos mastai, ypač provincijoje.