Trakiškė Nerija Čepulionytė – nacionalinio moksleivių rašinių konkurso „Mes esame NATO“ nugalėtoja!

Parašyta: 2024-04-19 | Kategorija: Gimnazija, Jaunimas, Lietuva, Lietuvos gynyba, Naujienos, Politika, Renginiai, Seniūnijos, Trakai |

Rašinių konkurse dalyvavo aštuoni  Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai. Centre – 8c klasės mokinė Nerija Čepulionytė

2024 m. kovo 27 d. Valdovų rūmuose, Vilniuje, įvyko nacionalinio moksleivių rašinių konkurso „Mes esame NATO“, skirto Lietuvos narystės NATO dvidešimtmečiui paminėti, apdovanojimų ceremonija. Konkursą organizavo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos ir leidinys „Kurier Wilenski“.

Be jokios abejonės, sukaktis svarbi visai Lietuvai ir švęsti galima, ir reikia visus metus. Rašinių konkurse dalyvavo 8 Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai. 8c klasės mokinė Nerija Čepulionytė tapo konkurso nugalėtoja (iš daugiau nei 150 dalyvavusių mokinių). Konkursui ją parengė lietuvių k. mokytoja ekspertė Sigita Misevičienė ir vyr. istorijos mokytojas Darius Dumčius.

Nerijos Čepulionytės rašinys nacionaliniam moksleivių rašinių konkursui „Mes esame NATO“

Narystės NATO reikšmė priešiškoje kaimynystėje: Baltijos šalių atvejis

NATO mano gyvenime turi didelę svarbą. Užaugau Lietuvoje ir visą savo gyvenimą jaučiausi saugi dėl  NATO. Augau laisvoje, demokratiškoje šalyje, o svarbiausia, galiu didžiuotis, kad mano šalis yra NATO aljanso dalis.

Kai buvau mažytė, vos ūgiu siekiau mamos kelius, niekada nesirūpinau, kas man gali nutikti, buvau tarsi mažas laivelis, plaukiantis su banga. Gyvenau čia ir dabar, su draugėmis mainiausi beprasmiais menkniekiais, laiką leidau žaisdama pliušiniais meškiukais, supausi ir klykavau žaidimų aikštelėje. Mano galva buvo tarsi tuščia, neturėjau kuo rūpintis, ką prarasti, pavydėdavau draugėms, jei jos turėjo nors ir šiek tiek gražesnę lėlytę, sureikšmindavau paprastus dalykus. Tačiau tapusi paaugle supratau, jog pasaulyje netrūksta vaikų, kurie neturėjo net pusės to, ką aš turėjau. Šie vaikai taip skyrėsi nuo manęs, tarsi kokie ateiviai. Jie pripratę prie šūvių, bemiegių naktų, kraupių dundėjimų, kuriuos sukeldavo bombonešiai. Kas man atrodė žiauru, negailestinga, beveik neįmanoma ir baugu, šiems vaikams buvo kasdienybė. Jiems badauti buvo įprasta.

Dar vis prisimenu, kai eidavau į pradinę mokyklą, vakarais grįždavau namo ir ruošdavau pamokas. Sėdėdama prie stalo ir spoksodama į vadovėlį kartkartėmis akį užmesdavau ir į televizorių. Kartą parodė vaikus. Jie nesišypsojo, nemojavo kamerai, ji jiems buvo nė motais. Iš tikrųjų jie verkė. Pamačius tai, man akys iššoko ant kaktos. Kodėl jie verkia? Kokie ten griausmai fone? Vaikai buvo išsigandę. Vaikai, kai kurie jaunesni už mane, kai kurie mano metų, bijojo. Jie neturėjo nei mamos, nei tėčio, kuris galėjo juos paguosti, – tėvai buvo dingę, paskendę sugriuvusių pastatų liekanose. Mane nukrėtė baimė ir šokas, iš pradžių niekaip nesupratau, kas jiems nutiko. Gal jiems skauda? Gal jie alkani? Vėliau išgirdau mamą ir tėtį kalbant apie karą. Gerai nebeprisimenu, apie kurią šalį  jie kalbėjo, tai nesvarbu. Svarbiausia, kad joks vaikas, nei suaugęs neturėtų to patirti, to matyti. Tuo labiau kiekvienas vaikas privalo augti tvarkingoje ir saugioje vietoje, kuri užtikrintų jam saugumą ir edukaciją. Vaikai, patyrę karą, matė žymiai daugiau nei bet koks suaugęs, patyrė trigubai daugiau išbandymų – vaikystė iš šių vaikų buvo atimta.

Prisipažinsiu, retai atkreipiau dėmesį į NATO, ilgai užtruko, kol supratau šio aljanso svarbą. Atrodė, jog tai neturėjo jokios įtakos man augant ir niekada neturės. Tačiau taip manydama stipriai klydau. NATO labiau nei kas kitas užtikrino saugumą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, o svarbiausia mums – augantiems vaikams. Šis aljansas kaip niekas kitas saugojo mus nuo Rusijos ir kitų grėsmingų šalių kaip nuo kokio monstro, besislepiančio po lova. Niekada nesupratau NATO prasmės, tačiau dabar labiau nei kada nors suprantu, jog šis aljansas mane išugdė, suteikė man galimybę užaugti saugioje šalyje, užtikrino mano švietimą. Negaliu įsivaizduoti, kaip būčiau užaugusi, jei NATO nesaugotų Lietuvos ar kitų Baltijos šalių. Tikriausiai jau seniai būtumėme stipresnių, grėsmingesnių šalių gniaužtuose. Mane gąsdina vien pagalvojus, jog kažkur kitur, kitose šalyse, vaikai gyvena baimėje, o aš užaugau nė negalvodama apie ateitį. Niekada neturėjau baimintis dėl kąsnio burnoje ar laikinos gyvenamosios vietos, niekada negirdėjau šūvių ar bombonešių,  skrendančių virš namų stogų ar mūsų galvų. Už tai atsakingas tik NATO, užtikrinęs mano ir kitų vaikų, kurie gyvena Baltijos šalyse, ir ne tik, saugumą.

NATO Baltijos šalims suteikė stabilumą, užtikrintą, saugią padėtį. Mūsų šalių pasiruošimą karui, kariuomenę ir kitus su karu susijusius dalykus taip pat nulėmė šis aljansas. Aišku, viskas nesitęsia amžinai. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą visus baisiai išgąsdino. Nors ir ne taip, kaip Ukrainoje gyvenančius žmones – šie, stipriausi iš visų, kovoja ne vien savo karą, bet ir kitų šalių.

Dar prisimenu, kai šioms žinioms iškilus į paviršių visi klausė, užgniaužę kvapą. Kas gi bus? Ar jie ateis pas mus? Gal metas judėti kažkur kitur? Vis dėlto po kiek laiko baimė nusilpo. Nors ji niekur nedingo, tačiau žmonės prisitaikė. Man visada kirbėjo klausimas: ar žmonės, gyvenantys karo zonoje, irgi prisitaiko? Ar tai įmanoma? Priprasti prie šūvių, griūvančių pastatų, klyksmų. Nemanau, kad kada galėčiau būti tokia stipri, jog išmokčiau gyventi su karu.

Bet kalbant apie Lietuvą, kas gi nutiko? Nuolat girdėjau kalbant: ,,Kaip manot, ar ilgai atsilaikys Ukraina? Gal jau mūsų laikas?“ Ogi pasakysiu, kas nutiko: Lietuva ir kitos Baltijos šalys suprato esančios saugios NATO dėka.  Žinojimas, kad savo pusėje turi trisdešimt vieną šalį, gerokai tave nuramina. Jei turėčiau apie NATO aljansą paaiškinti mažesniam vaikučiui, tikriausiai NATO palyginčiau su milžinišku pitbuliu, kuris sergi namus. Jo lojimas atgraso įsilaužėlius (šiuo atveju šalis, bandančias pasikėsinti į NATO šalių teritorijas), palaiko ir užtikrina tvarką.

Taip pat vienaip ar kitaip NATO aljansas pasirūpina ir mūsų švietimu, edukacija. NATO aktyviai įsitraukia į mokinių gyvenimus, pradedant švietimo programomis ir baigiant stipendijomis, moksliniais tyrimais ir net akademiniu bendradarbiavimu. NATO teikia švietimo programas, stipendijas ir mokymo galimybes studentams, kurie domisi tokiomis temomis ir sritimis kaip tarptautiniai santykiai, saugumo studijos, gynybos politika ir karinė strategija. Šiomis švietimo programomis NATO  mokiniams ir studentams suteikia galimybę atrasti ir įsigilinti į tai, kas jiems patinka ir domina. Taip pat NATO siūlo stažuotes ir stipendijas studentams, absolventams ir mokiniams, kad šie įgytų praktinės patirties ir įžvalgų apie organizacijos darbą, įskaitant jos misijas, operacijas ir politikos formavimo procesus. Kalbant apie mokslinius tyrimus ir akademinį bendradarbiavimą, NATO bendradarbiauja su akademinėmis institucijomis ir tyrėjais, siekdama remti mokslinių tyrimų projektus, konferencijas ir seminarus. Taip pat NATO aljansas kelia diskusijas ir moko mokinius bei studentus įvairiomis publikacijos temomis, svarbiomis tarptautiniam saugumui, gynybai ir konfliktams bei jų sprendimui. Galiausiai studentai gali pasinaudoti galimybėmis užmegzti ryšius su NATO pareigūnais, ekspertais tarptautinio saugumo srityje, diplomatais ir karininkais, o tai gali pagerinti studentų profesinį tobulėjimą ir karjeros perspektyvas. Apskritai NATO savo įsitraukimu ir bendradarbiavimu su studentais padeda giliau suprasti tarptautinius saugumo iššūkius. Nors NATO pati tiesiogiai ir neadministruoja studentų mainų programų, tačiau ji remia partnerystes ir iniciatyvas, kurios skatina švietimo mainus. Kai kurios NATO narės ir šalys gali pasiūlyti studentų mainų programas, orientuotas į saugumo studijas, tarptautinius santykius ir susijusias sritis. Šioms programoms gali būti skiriamas NATO finansavimas arba parama švietimo dotacijomis, stipendijomis.

Prisipažinusi, jog anksčiau niekada nesupratau NATO paskirties, dabar galiu teigti priešingai. Didžiuojuosi, kad mano šalis priklauso šiam aljansui, kuris suteikia mums saugumą, edukaciją ir užtikrintumą kiekviename žingsnyje. Rašydama šį rašinį galiu drąsiai patvirtinti, jog pati nemažai sužinojau apie NATO. Drįstu sakyti, kad vaikai, gyvenantys kitose Baltijos šalyse, mano tą patį apie NATO. O galiausiai manau, kad svarbiausia, jog NATO aljansas mus visus vienija ir stiprina, net ir sunkiais laikais.

Nerija Čepulionytė,

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos 8c klasės mokinė


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite