Globos ambasadorė D. Semionovė. D. Buinickaitės nuotr.

Džiaugiamės galėdami pristatyti Trakų rajono Globos ambasadorę – aktyvią visuomenės veikėją, Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos pirmininkę, Angelų kalvos bendruomenės įkūrėją, verslininkę ir trijų vaikų mamą Dominyką Semionovę.

Dominyka, ką pirmiausia pagalvojate išgirdusi žodį „globa“? Apie ką Jums ši sąvoka?

Žodis globa man pirmiausia siejasi su vertybėmis, tai – rūpestis, atsakomybė už kitą, atjauta, empatija, kantrybė, gerumas, pasiaukojimas. Globą dažnas sieja su kilnumu, didžiadvasiškumu, tačiau, manau, tai labiau susiję su vidine asmens dvasine stiprybe ar jos įgijimu per šią – globos – patirtį.

Ar asmeniškai, savo aplinkoje esate susidūrusi su globa ar įvaikinimu?

Asmeninėje aplinkoje tokių pavyzdžių neturiu, tačiau dirbdama Trakų rajono savivaldybėje mero patarėja, kuravau socialinę sritį, ir kaip tik tuo metu Trakų rajone prasidėjo vaikų globos namų pertvarka, tad nemažai gilinausi į šią sritį – lankydama institucinius globos namus, šeimynas (valstybines ir privačių iniciatyvų) rajone ir kitose respublikos vietose, dalyvavau seminaruose, mokymuose norintiems globoti vaikus,  konferencijose ir kt. susijusiose veiklose. Vienų mokymų metu moderavome vaikų įvaikinimo modelį Trakų rajone, kai kūrybinėse dirbtuvėse dirbo su šios srities ir jos aplinkai įtakos turinčiais specialistais.

Lietuva siekia tapti šalimi be institucinių globos namų. Ką manote apie pačius globos namus kaip instituciją? Siekėte, kad Trakų rajone jų neliktų.

Pritariu Lietuvos siekiui tapti šalimi be institucinių globos namų. „Globa“ ir „namai“ – atskirai man – skamba labai pozityviai, tačiau jei tai instituciniai globos namai, emocine prasme vaikui – tai įstaiga, o gyvenimo istorijos joje dažnu atveju sukrečia. Tiek emocine, tiek psichine, tiek fizine prasme šeimoje, šeimynoje vaikui augti yra saugesnė, jaukesnė aplinka, vaikas labiau pastebimas, gauna daugiau dėmesio. Gamtoje daug pavyzdžių: jei želmenį augini vieną ar kelis, gali matyti ir prižiūrėti augimo raidą, o visame lauke, kur kas kokį daigą numynė – nesužiūrėsi.

Instituciniai globos namai man – kaip buvęs sovietmečio palikimas su savo „globėjiška sistema“. Tada buvo įkurtos mokyklos-bendrabučiai toli gyvenantiems mokiniams, nes taip būdavo užtikrinamas vaikų mokymas. Paliktais vaikais rūpinosi auklėtojos, kiti darbuotojai. Tačiau jei ir turinčio tėvus, bet gyvenančio atskirai 5 dienas vaiko paklaustų, ar jam gerai vienam, jis prašytų tėvų jo nepalikti. Tuo metu tėvams atsidūrus krizinėse situacijose, niekas jų nesprendė, todėl augančių globos įstaigose vaikų nuolat būdavo tiek, kad reikėjo didelių įstaigų. Manau, kad į tokį konvejerį patekę vaikai suserga meilės trūkumo ligomis – atsiranda įvairūs elgesio, emocijų, mokymosi ir kiti sunkumai, nes vieno vaiko problemos yra tik lašas kitų įstaigos problemų jūroje. Todėl aš pasisakau už vaikų globojimą šeimose ar nedidelėse šeimynose, orientuotose į vaiko poreikius, o ne į poreikius išlaikyti pastatus su visu sisteminiu aparatu, juolab, kad šiandien ir valstybė skiria kur kas daugiau dėmesio ir išteklių darbui su šeima ir be tėvų likusių vaikų yra ženkliai mažiau.

Kodėl, Jūsų manymu, vaikui svarbu augti šeimoje?

Man šeima ne tik tėtis-mama-vaikas, o ir vienas tėvų auginantis vaiką ir net kartu su jais gyvenantys gyvūnai. Tai tarsi nedidelė emocinė ir fizinė realybė, kurioje kiekvienas persipina su kitu ryšiais ir kuriuos sieja besąlyginė meilė. Vaikai šeimoje mokosi besąlygiškai mylėti, priimti, pajausti kitą žmogų. Šeima – tai ir mažas visuomenės branduolėlis, kuriame, gavęs pakankamai meilės, palaikymo ir nuoširdaus priėmimo vaikas išeina į pasaulį pasitikinčiu savimi, emociškai tvirtu, gerbiančiu save ir kitus žmogumi, moka tinkamai bendrauti ir megzti socialinius ryšius.

Ką pasakytumėte šeimoms, svarstančioms apie globą ir įvaikinimą?

Vaikus augina tėvų meilė, tad kiekvienam augusiam be tėvų jos reikia daugiau. Auginti ir auklėti vaiką yra nepaprasta užduotis, todėl tam reikia ruoštis – ir visko galima išmokti. Mokytis gali visi, net ir tie, kurie neglobos ir neįsivaikins, tačiau savo žinojimu globojimo ar įvaikinimo srityje prisidės prie bendruomenės sąmoningumo, atsakomybės auginimo.

Pati esate trijų vaikų mama. Ką Jums reiškia auginti vaiką? Kokie, Jūsų manymu,  svarbiausi tėvų uždaviniai?

Auginti vaiką – tai tas pats kaip auginti augalą:  pasėjus laistyti, purenti žemę, persodinti, paremti jei linksta, t.y. savo pavyzdžiu (kaip daryti arba kaip nedaryti) parodyti kur reikia ribų, o kur – beribiškumo. Taip pat reikia palaikyti vaiko iniciatyvas, kad jis galėtų augti kaip asmenybė, pagirti, pastebėti vaiko savybes, nukreipti reikiama linkme. Labai svarbu auginti taip, kad užaugę vaikai mokėtų gyventi ir gyvenime tvarkytis, būtų savarankiški. Kaip tą sėklą pasodinsi, auginsi, toks medis iš jos ir išaugs.

Kalbėjosi Kristina Žukovska, www.trakai.lt