Gydytojai Aldonai Važienei (1930.04.08–2018.01.24) atminti

Parašyta: 2018-02-05 | Kategorija: Naujienos, Pro memoria, Sveikata, Trakai |

Prie mano kapo nerymok be galo,

Neraudok balsu:

Manęs tenai nėra; aš nemiegu.

Aš – šimtas vėjų vėlai vakare.

Aš – spindintys deimantų blyksniai sniege.

Aš – saulė, kur žaidžia gelsvuos rugiuos.

Aš – rudeninio lietaus lašuos.

Ryto tyloj, kai atmerki akis,

Aš – keliantis dvasią džiugus klegesys

Giedančių paukščių ir sklandančių kregždžių.

Aš – beribiam danguj spindinčios žvaigždės.

Prie mano kapo nerymok be galo

Ir neverk slapčia.

Manęs tenai nėra. Aš esu čia.

 

Mary E. Faye

 

Palydėjome į anapus gydytoją Aldoną Važienę, vienintelį žmogų mūsų mieste, kuris kelioms trakiečių kartoms bent kartą yra pažiūrėjęs į akis. Palydėjome darbščiąją, gražiąją, reikliąją, ištvermingąją, linksmąją.

Kaunietė, su pagyrimu baigusi Kauno medicinos institutą 1954 m. ir įgijusi gydytojo stomatologo specialybę, 1955 metais atvažiavo dirbti į Trakus. Čia pakeitė specializaciją ir iki pat 2004 m. dirbo akių gydytoja. Tuos kelis savo darbo dešimtmečius jos darbo intensyvumas ne vienam bendradarbiui ar pacientui kėlė nuostabą. Gydytojos rytas prasidėdavo Akušerinio skyriaus naujagimių palatoje, kur buvo tikrinamos mažųjų naujų piliečių akelės. Ji ilgus metus dirbo akių ligų kabinete Trakų poliklinikoje. Jos grakščią plaštaką pamena visi, kuriems tikrindavo regėjimą, atidžiai tyrė akies dugną, rinko tinkamus akinius.

Gydytojos tvirtą ranką pamena ir visi, praėję  Karinio komisariato ir vairuotojų sveikatos komisijas.

Jos rūpesčiu ligoninės ir poliklinikos darbuotojai keliaudavo į teatrų spektaklius ir koncertus Vilniuje. Septintojo ir aštunto dešimtmečio mokiniai – medicinos darbuotojų vaikai taip pirmąkart pamatė sceną, aktorius. Tai ji pirko bilietus ir rinko norinčius į Jaunimo teatro spektaklį „Ugnies medžioklę su varovais“, ir nuo tada ano autobuso keleiviai įsiminė melodiją „Kregždutės kregždutės, dangaus gyvos žirklės…“

Tačiau gydytojai Aldonai Važienei teko išgerti karčiausią netekties taurę, kai 1972 m. nelemto nelaimingo atsitikimo metu žuvo jos vyras chirurgas Henrikas Važys kartu su dar dviem ligoninės darbuotojais.

Ir po šios nelaimės ji dirbo dar atkakliau, o jos dukterys Rūta ir Rasa augo mylimos, puikios mokinės, dainininkės. Jos širdies šiluma jau perduota gausios šeimos žentams, anūkams ir proanūkiams. Niekas negirdėjo iš medikės lūpų skundų ar dejonių, kad sunku, ar ji ko nors nepajėgia. Ji  ėjo pakelta galva ir buvo gera bei saugu eiti greta jos.

Mes dėkojame likimui ir Aukščiausiajam, kad mums teko gyventi tam pačiame mieste ir tuo pačiu laiku, kaip ir gydytoja Aldona Važienė. Jos širdies šiluma lydės mus, jos atminimas bus šviesus.

Rūta LUKOŠEVIČIŪTĖ,

Trakai

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *