Karaimų bendruomenei pristatytas pirmasis „Lietuvių– karaimų kalbų žodynas“

Parašyta: 2021-08-02 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Liepos 24 d., šeštadienį, karaimų mokykloje buvo pristatytas pirmasis „Lietuvių–karaimų kalbų žodynas“, kurį sudarė Trakų karaimų bendruomenės narė, matematikos mokytoja a. a. Ana Špakovska (merg. Juchnevič, 1936–2019), o jo leidybą iš dalies finansavo LR Vyriausybės kanceliarija.

„Lietuvių–karaimų kalbų žodyno“ pristatymo karaimų mokykloje dalyviai

Saulėtą šeštadienio popietę karaimų mokyklos patalpose susirinko ne tik Trakų karaimų bendruomenės nariai, bet ir atvykę jų tautiečiai iš užsienio. Visus sutraukė ilgai lauktas įvykis – karaimų istoriografijoje atsiradęs naujas leidinys – pirmasis „Lietuvių–karaimų kalbų žodynas“ (2020), kurį išleido ir pristatė autorės šeima. Tai didelė kultūros šventė, istoriografijos įžymybė. Susirinkusiesiems sveikinimo žodžius tarė Anos Špakovskos anūkė Severina, kuri pasidžiaugė, kad pagaliau po daugiau nei dešimtmetį trukusio triūso dienos šviesą išvydo jos močiutės darbas ir palikimas.

Severina Špakovska pristatė savo močiutės parengtą „Lietuvių–karaimų kalbų žodyną“

„Ana daug metų dirbo ir šis žodynas – to atspindys. Dar būdama gyva, ji pasakojo, kaip rinko žodžius kompiuteriu, kaip toji medžiaga išsitrynė ir teko viską pradėti per naują. – Taip pristatymo metu kalbėjo šio žodyno karaimiškos dalies redaktorius Romuald Čaprockij. – Autorė daug rėmėsi anksčiau išleistais „Karaimų–rusų–lenkų kalbų žodynu“ (Караимско-русско- польский словарь, Москва, 1974) ir „Rusų–lietuvių kalbų žodynu“ (Vilnius, 1985). Ji praktiškai nieko nepakeitė, nieko nepridėjo nuo savęs, viską stengėsi perteikti tiksliai, išskyrus tai, kad truputį pakeitė karaimų žodžių Trakų dialektu tarimą. Taip pat ne visada buvo lengva rasti atitikmenis karaimų žodžiams. Rengiant šį leidinį buvo susidurta ir su transkribacijos klausimu – kaip perteikti lotyniškomis raidėmis žodžius, kurie buvo parašyti kirilica. Juk tada išleistas „Karaimų– rusų–lenkų kalbų žodynas“ nebuvo normatyvus.“

Romuald Čaprockij

Ši problema buvo išspręsta remiantis Mykolo Firkovičiaus vadovėliu „Mień karajče ürianiam“, rusiški rašmenys pakeisti tokiu būdu:

1. lietuviška abėcėlė papildyta sutartiniais ženklais:

– ö, ü – priešakiniai žodžio pradžios balsiai (tariami minkštai);

– d’, l’, ń, ś, t’, ź – minkštieji priebalsiai;

2. sutartinai priimta, kad:

– ė – priešakinis balsis, vartojamas tik žodžio pradžioje (tariamas minkštai);

– e, y – užpakalinės artikuliacijos balsiai (tariami kietai).

Pristatymo metu gražia karaimų kalbos įamžinimo iniciatyva džiaugėsi ir šio žodyno lietuviškosios dalies redaktorė dr. Palmira Zemlevičiūtė. „Šiame žodyne yra daug autorės Anos Špakovskos skliaustuose pateiktų posakių, priežodžių, patarlių, mįslių, vienaip ar kitaip susijusiu su žodžiu, kurie daro šį leidinį originaliu ir kitonišku, – apie žodyno reikšmę sakė P. Zemlevičiūtė. – Rengdama šį leidinį karaimikos klausimais daug konsultavausi su Severina Špakovska, jos mama Jelena. Man nemažai klausimų kėlė tikriniai vardai, asmenvardžiai, vietovardžiai – kaip rašyti, kaip adaptuoti. Taip pat buvo ir naratyvinių momentų, kurių nežinojau.

Dr. Palmira Zemlevičiūtė

Ana Špakovska į žodyną įtraukė ir gan daug augalų pavadinimų, kurie dabartinėje botanikos terminologijoje nėra vartojami, tad reikėjo juos taisyti, teikti žodyne aprobuotus pavadinimus.

Taip pat, kaip jau prieš tai minėjo mano kolega, ne visus žodžius pavyko išversti į lietuvių kalbą, nes neradome atitikmenų, tad tekdavo tiesiog skliausteliuose rašyti žodžio paaiškinimą.

Nors Ana gerai mokėjo lietuvių kalbą, vis tiek reikėjo taisyti tam tikras lietuvių kalbos klaidas, tokias kaip sandara, prielinksnių vartojimas, atsisakyti nenorminių skolinių iš slavų kalbos, pvz., žiurstas, ploščius ir pan.“ Mintimis apie pirmajį „Lietuvių– karaimų kalbų žodyną“ ir savo sutuoktinę šiltai kalbėjo jos vyras Romuald Špakovski, kuris pasakojo, kaip Ana rengė leidinį, kuo tai svarbu ne tik jų šeimai, bet ir visai karaimų bendruomenei, padėkojo visiems prisidėjusiems, kad ši graži iniciatyva išvystų dienos šviesą.

Prisiminimais dalijosi Anos Špakovskos
vyras Romuald

Baigiantis renginiui Severina Špakovska perskaitė savo močiutės žodžius iš žodyno pratarmės, kurioje atsispindi pagrindinė mintis, kodėl ji pradėjo šį darbą ir kodėl jis jai toks svarbus:

„Bu kiči jazyšym bolsun bolušluchba har kliavčiugia kipliamia tuvhan – karaj – sioziuń.“

„Tegu tas mažas kūrinėlis pagelbės kiekvienam pageidaujančiam išmokti gimtąją – karaimų kalbą.“

Nežinau, kas pasakė šiuos žodžius. Radau šį posakį žodyne, bet jis atspindi mano mintis, tikslą, dėl kurio ėmiausi šio darbo – išversti iš rusų–lenkų kalbos į lietuvių kalbą karaimų–rusų–lenkų kalbų žodyną. Šį darbą skiriu karaimų jaunimui, taip pat savo vaikams ir anūkėms. Dirbdama su žodynu radau dar vieną labai tikslią mintį.

„Atalarymyzdan kaldyrhan ėnk ullusu – tilimizdir“ – pats brangiausias palikimas, kurį paliko mums protėviai, yra mūsų gimtoji kalba.

„Visiems, kas mokysis karaimų kalbos, ir visiems, kas kitus jos mokys, – tebūnie jiems garbė!“ – taip pasakė, amžiną atilsį, Mykolas Firkovičius.

Nesu kalbininkė, dėl to prašau atleisti man už netikslumus. Stengiausi perteikti žodžių esmę pagal savo supratimą, atsižvelgdama į savo atmintį ir į lenkų ir rusų kalbas.

Esu dėkinga broliui [Semionui Juchnevič – red. pastaba] už idėją versti žodyną. Dirbdama su žodynu prisiminiau daug pamirštų žodžių, posakių. Akivaizdžiai įsitikinau, ką reiškia tautos išmintis. Ir jeigu mano pastangos bus naudingos kitiems, būsiu labai laiminga. Pabaigti noriu nežinomo man autoriaus iš žodyno žodžiais: „Kiči jazyšym bolsun bolušluchba siuviar igitieliangia…“ – Te padės nedidelis mano kūrinėlis mylimam jaunimui…“

Ana Špakovska (merg. Juchnevič, (1936–2019)
                                                                                      Nuotr. iš asmeninio šeimos archyvo

Vėliau visoms karaimų šeimoms buvo padovanota po vieną leidinio egzempliorių (tiražas – 200 egz.), o pasibaigus pristatymui „Trakų žemė uždavė Anos Špakovskos anūkei Severinai ŠPAKOVSKAI keletą klausimų. Nors karaimų ir lietuvių tautos kartu gyvena daugiau kaip 600 metų, tačiau tik dabar pasirodė pirmasis „Lietuviųkaraimų kalbų žodynas“. Kaip manote, kodėl to buvo laukta taip ilgai?

Manau, anksčiau neatsirado žmogaus, kuris turėtų tiek daug laiko ir energijos, kad išverstų karaimų žodžius į lietuvių kalbą. O viskas užtruko net 10 metų. Be to, yra kalbų barjeras. Mano močiutė žinojo lietuvių, rusų, lenkų ir karaimų kalbas, o šiais laikais nėra daug žmonių, kurie mokėtų visas 4 kalbas. Šie gebėjimai leido jai, rengiant Lietuvių–karaimų kalbų žodyną, naudotis anksčiau išleistais „Karaimų–rusų–lenkų kalbų žodynu“ (1974) ir „Rusų–lietuvių kalbų žodynu“ (1985).

Pristatymo metu Simona Kaplanovskytė
atliko dainą karaimų kalba

Gal galėtumėte prisiminti, kaip prasidėjo rengimo darbai, su kokiais sunkumais teko susidurti? Kas Jus konsultavo, Jums padėjo?

Močiutė ėmė minėtus karaimų– rusų–lenkų ir rusų–lietuvių kalbų žodynus, juos analizavo ir pamažu vertė žodžius iš rusų ar lenkų kalbų į lietuvių kalbą, ieškojo atitikmenų. Vėliau vyko redagavimo pagal abėcėlę darbai, po to ieškojome redaktorių, kurie jau tvarkė korektūrą, atliko redagavimą, rašėme projektą finansavimui gauti. Visų šeimos narių pagalba pavyko ne tik užbaigti redagavimo darbus, bet ir pasirūpinti žodyno išleidimu, už ką esame dėkingi Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai. Vienas iš didžiausių sunkumų yra žodyno apimtis. Per 600 puslapių esančiame leidinyje nugulė 12 484 žodžiai. Daug keblumų kėlė ir atitikmenų į lietuvių kalbą ieškojimas. Pvz., lenkų ar rusų kalboje yra kažkoks žodis, atitinkantis karaimų kalbos žodį, o lietuvių kalboje nėra. Kai nepavykdavo rasti jokio atitikmens, o būtinai norėjome įtraukti karaimų žodį į žodyną, tekdavo pateikti jo aprašymą.

Sąvoka „karaimų kalba“ paprastai apima tris jos dialektus – Trakų, Haličo–Lucko ir Krymo, kurie skiriasi fonetinėmis, gramatinėmis ir žodyno ypatybėmis. Vartant žodyną pastebėsite, kad jame yra žodžiai, pateikti 3 dialektais. Močiutė geriausiai mokėjo karaimų kalbą Trakų dialektu, šiek tiek Lucko–Haličo ir Krymo.

Džiugu, kad tokiame nelengvame kelyje mums padėjo Romuald Čaprockij, kuris buvo leidinio karaimų kalbos redaktorius. Tai yra vienas iš keleto žmonių, kuris yra laisvai įvaldęs karaimų kalbą. Be to jis yra kalbininkas. Už lietuviškąją žodyno dalį buvo atsakinga dr. Palmira Zemlevičiūtė, kuri turi patirties dirbdama su mažiau žinomomis kalbomis. Už viršelio sukūrimą esame dėkingi mūsų tautiečiui Gariui Babadžan, už maketavimo darbus – Vitalijui Bilevičiui.

Ką Jums asmeniškai reiškia šio žodyno išleidimas pasitinkant 2022-uosius – Lietuvos karaimų metus?

Tai man sukelia daugialypius jausmus. Man žodynas yra brangus ir svarbus, nes tai mano močiutės ilgametis darbas. Tai tarsi padėka už jos veiklą. Ji rašė žodyną ir dėl mūsų visos karaimų bendruomenės, tad norėjosi grįžtamojo ryšio, kad jos darbas nenueitų veltui. Taip pat šio žodyno pasirodymas yra svarbus ir dėl karaimų kalbos ir kultūros išsaugojimo. Tai yra tarsi paminklas Lietuvos karaimams ir jų kalbai.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Autorės nuotr.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *