„Karaliūnų sūris“ tapo kaimo vizitine kortele

Parašyta: 2020-05-21 | Kategorija: Naujienos, Onuškis |

Geroji kulinarinio paveldo žinia: Onuškio seniūnijos Karaliūnų kaimas garsėja ne tik menininkų sambūriu. Mes jau turime savo vizitinę kortelę – išskirtinio skonio „Karaliūnų sūrį“. Būtent jis pritraukia žmones iš visos Lietuvos ir skatina domėtis šio krašto istorija. Sukurti gardų sūrį, reikėjo ne mažiau pastangų ir talento, nei kuriant meną.

Tušti ąsočiai ir rūpestingoji karvutė

Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko palivarke šis  ypatingas sūris buvo gaminamas iš kartos į kartą. Neabejotinai juo gardžiuodavosi D. Malinausko dvare lankydamiesi daktaras Jonas Basanavičius ir pats būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Receptą sūrininkai saugojo ir perduodavo tik artimiesiems.

Paskutiniai Jolantos Jasiūnienės patepimai brandintam sūriui

„Kalvelės ūkio“ sūrininkė Jolanta Jasiūnienė šio sūrio gamybos receptą sužinojo iš garbaus amžiaus Karaliūnų kaimo gyventojos.

Sūris gaminamas maišant natūraliai raugintą ir šviežią karvės pieną, nededant jokių papildomų priedų ir išlaikant didžiąją dalį gerųjų pieno savybių. Būtent dėl to šis sūris turi nepaprastą, labai švelniai rūgštų skonį, kuris dažnam primena vaikystę. Kaip ir Jolantos brandinti sūriai, baltasis „Karaliūnų sūris“ turi malonų ir ilgai išliekantį šviežio kaimiško pieno poskonį.

 

Po ilgų bandymų pagaliau gavote produktą, apie kurį Smetoninės Lietuvos žmonės kalbėjo pasididžiuodami ir pasigardžiuodami. Kodėl taip ilgai užtrūko procesas? Gal senolė kažką nuslėpė?

„Sūrį reikia išbandyti. Žinokite, kad kiekvienos šeimininkės pyragas, iškeptas pagal tą patį receptą yra kitokio skonio. Taip ir su sūrio gamyba. Labai svarbu niuansai: pieno kokybė, riebumas priklauso nuo ganyklų, papildomų pašarų, net nuo gyvulių emocinės būsenos“, – pasakojo Jolanta Jasiūnienė, o tuo metu, lyg klausydamasi mūsų pokalbio, atklydusi jauna telyčaitė pažvelgė pro trobos langą.

Gardusis „Karaliūnų sūris“ gali būti natūralus arba pagardintas kmynais

Karaliūnų sūriui anot senolės reikia saldaus ir rūgštaus pieno. Pradėjus gaminti produktą, sūrininkė Jolanta pastebėjo, jei laikysis pasiūlymo 50/50,  gausis labiau rūgštus sūris. Klausimas ar prieš šimtmetį galėjo toks rūgštus produktas žmonėms patikti. Šiandien retai kam tokį beįsiūlysi, tad visus bandomuosius sūrius teko sulesinti vištoms. Bandant išgauti tą neįkyrią rūgštelę, malonų skonį ir šviežio pieno poskonį bei kvapą, Jolantai Jasiūnienei reikėjo skrupulingai keisti pieno balansą. Žingsnis po žingsnio teko kantriai bandyti, kol buvo gautas tobulo skonio patvirtinimas.

Brandintas Jolantos sūris

„Labai didžiuojamės šiuo sūriu ir tuo, kad po ilgų pusmečio bandymų pavyko jį pagaminti“, – kartu su menininkų bendruomene džiaugiasi Karaliūnų kaimo vardą garsinanti sūrininkė Jolanta Jasiūnienė.

Lilija VALATKIENĖ

Autorės nuotr.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *