Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas: karo kontekste neduokime dingsties propagandai

Parašyta: 2022-04-05 | Kategorija: Bažnyčia, Lietuva, Trakai |

Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Juozo Kamensko nuotr.

Minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos penkiasdešimtmetį su Kauno arkivyskupu metropolitu Kęstučių Kėvalu kalbamės apie šių dienų iššūkius, su kuriais susiduria tikintieji. Taip pat apie karo kontekste vykstančią ir propagandinę kovą, kurioje krikščioniška tradicija ir vertybės bandomi susieti su Putino režimu.

Jūsų Ekscelencija su nerimu stebime karą Ukrainoje, pagal galimybes stengiamės padėti besiginančiai šaliai ir jos kenčiantiems žmonėms. Matome, kad kartu su invazija vykdoma ir propagandinė kova. Turbūt nenuostabu, kad į ją įsijungė ir Maskvos patriarchas Kirilas, nes Rusijoje Maskvos patriarchatas yra tapęs valdžią aptarnaujančia institucija. Patriarcho pasisakymas, neva vyksta kova tarp krikščioniškas vertybes atstovaujančios Rusijos ir homoseksualumo propagandos iš Vakarų buvo pasigautas ir Lietuvoje. Beje, jau ir anksčiau buvo bandymų tuos, kurie nepritaria progesyvistinei ideologijai, sieti su prorusiškumu. Neva, štai, Jūs kalbate taip pat, kaip ir Kremliaus ruporai. Kaip susiklostė tokia situacija ir kaip joje orientuotis tikintiesiems?

Supaprastinimas, kad Vakarai yra tik homoseksualų paradai, yra visiškai neadekvačiai pakomentuota, kas yra Vakarų civilizacija.

Rusijoje yra simbiozė tarp politinės ir bažnytinės valdžios. Vakaruose mes jau esame tą simbiozę pabandę, bet ji neveikia, ji yra pavojinga. Valdžių persipynimas neduoda gerų rezultatų niekam.

Nežinau, ar patriarcho Kirilo pasisakymas yra noras įsiteikti politinei valdžiai ir pateisinti karą Ukrainoje, ar tai tikėjimas, kad visi Vakarai yra tokie.

Vakarai yra margaspalvė, daugiasluoksnė visuomenė: ir sekuliari, ir kriškčioniška, kurioje visi bando sugyventi.

Toks pasakymas, kad Vakarai yra tik homoseksualų paradai, yra labai panašus į islamo pasaulio komentarus, kad vakariečiai yra tik krikščionys, kryžiuočiai, kurie nori visiems primesti savo tikėjimą.

Manau, kad mes šiuo metu laikome ir krikščionybės egzaminą: kokiu būdu mes turime būti pasaulyje? Kokiu būdu spręsti šių dienų klausimus?

Mes turime žiūrėti į Kristaus pavyzdį ir žiūrėti, kokiu būdu jis perkeitė visuomenę. Kristus ėjo ne iš jėgos ar galios pozicijų, bet iš tiesos ir autoriteto. Kristus kalbėjo taip, kad žmogus pats turi apsispręsti priimti tiesą, ir jei jis jos neprima, nebuvo galios ar politikos vėzdo, kuris priverčia tai daryti. Nuolankumu, ir dar daugiau –  kryžiumi ir kančia – Viešpats norėjo perteikti tą mokymą, kuris gelbsti pasaulį.

Kristaus perteiktos tiesos būdas rodo, kad ne tik tiesa turi būti kilni, bet ir būdas kuriuo tą tiesą perteikiu taip pat turi atitikti tos tiesos turinį.

Lietuvoje irgi supaprastintai argumentuojama, kad štai visi, kurie krikščionišką tiesą skelbia, yra kone Kremliaus ruporai.

Tai tada elgiamasi taip pat, kaip patriarchas Kirilas. Jis supaprastina Vakarus, mes supaprastiname krikščioniškas tiesas iki savo asmeninių įsivaizdavimų ir interpretacijų. Ir jei kažkas jų neatitinka, tai tada įžvelgiama Kremliaus įtaka. Toks supaprastinimas neskleidžia tiesos ir nepadeda nei mūsų krikščioniškam tikėjimui, nei demokratinei laikysenai, kurią taip svarbu išlaikyti šiuo laiku, kai ir savo visuomenėse turime išlaikyti egzaminą.

Prisiminkime sovietinę okupaciją ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Anuomet tikėjimas, dorybės buvo laisvės, demokratijos sinonimai. Kas atsitiko, kad šiandien pasaulis tarsi apvirto aukštyn kojomis ir žmonės, kurie garsiai kalba apie tuos dalykus, apie kuriuos kalbėjo Kronikos leidėjai ir platintojai, šiandien yra marginalizuojami, jų požiūris bandomas išstumti į paribius kaip atsilikęs, nemodernus ir net nevakarietiškas? Visa tai, kas yra krikščioniška tradicija ir paveldas „paliekama“ Rusijai, selektyviai pasirenkant tik tuos krikščionybės elementus, kurie dera su progresyvistine ideologija. Kur toks vertybinis pasikeitimas ar kultūrinė revoliucija gali nuvesti?

Vakaruose vyksta pasaulėžiūrinis susidūrimas. Biblinės ir sekuliarios pasaulėžiūros susidūrimas. Tai yra ir konfliktų, ir įtampų priežastis Vakarų visuomenėse. Ir Europoje, ir Amerikoje stebime reiškinius, kurie yra vertybinis tektoninis lūžis kai kuriose srityse, kaip, pavyzdžiui, santuokos ar net žmogaus gyvybės vertinime.

Turime pripažinti, jog nesame dar atradę rakto, kaip sutaikinti mūsų visuomenes, kad jos kartu sugyventų nekeldamos įtampos. Dar daugiau – neišmesdamos tų pagrindų, ant kurių stovi visa Vakarų civilizacija.

Jeigu valdžia nutaria, kuri ideologija turi būti dominuojanti, tai mes vėl gauname Romos imperijos variantą, kur patys kilniausi Antikos protai sprendė dilemą, kaip čia yra, kad vieną savaitę nubalsuojame už vienus įstatymus, o kitą savaitę už priešingus. Tai kur tada yra tiesa? Ar ją apsprendžia tik galia ir dauguma, ar tiesa pranoksta supratimus ir ideologijas?

Ir atėjo lex aeternum (amžinojo įstatymo) samprata, kuri teigia, kad turi egzistuoti „dievų įstatymas“, pagal kurį turėtume pamatuoti savo sprendimus.

Jei nėra mato mūsų įstatymams, tada įstatymais tampa mūsų ideologijos, mūsų silpnybės. Visa ką lemiančiu matu tampa „aš“.  Ir tada galima padaryti didelių klaidų. Nes „aš“ sprendžiu iš savo laikmečio, pagal savo ribotą vaizduotę. Tuo tarpu žmonija turi tūkstantmečius apmąstymų ir patirčių istoriją.

Biblinė pasaulėžiūra pateikia amžinojo įstatymo versiją, pagal kurią turėčiau pamatuoti savo sprendimus. Jei tokiu nesivadovaujama – pasitelkiama galia. Arba politinė, o kartais net ir ginklo galia. Kito pasirinkimo nėra. Kai tarpusavy kovoja „tiesos“, jos labai dažnai neišvengia pagundos pasitelkti ir ginklus. Todėl reikalinga Tiesa iš didžiosios raidės, kad išgelbėtų mus, kurie kofliktuojame su skirtingomis nuomonėmis.  Tai šiandieninis Vakarų egzaminas.

Kodėl tai, kas Kronikos laikais buvo aišku, šiandien kvestionuojama? Kronikos laikais labai aiškiai buvo įvardijama, kas yra blogis. Tuo metu Evangelijos žodis spindėjo, nes matėme jai priešingą variantą. M.L. Kingas yra pasakęs: „kuo naktis tamsesnė, tuo ryškiau spindi žvaigždės“. Kai išaušo diena, nelabai matosi žvaigždės. Jomis nori būti visi.

Manau, kad mes Vakaruose išsispręsime ir šiuos iššūkius, gal bus bandymų laikotarpis, bet mes turime labai stiprią tradicinę biblinę pasaulėžiūrą savo mąstyme ir kultūroje. Mes prie jos grįšime. Šiuo metu mus kaip pagunda supa eksperimentai ir jie duoda pagrindą pseudoargumentams, kodėl Rusija kovoja su Vakarais. Ir taip mes duodame patys įrankius ideologijoms ar net  propagandai, kuri gali aiškinti, kad Vakarai yra „supuvę“ ir kad juos reikia išlaisvinti iš tokios suirutės. Tai mums egzaminas šiame karo kontekste pamąstyti,  kaip neduoti preteksto propagandai.

Ne tik Rusijoje, bet ir pas mus stebimas politikų noras gauti Bažnyčios palankumą. Mes matome, kaip prieš rinkimus kai kurie politikai pradeda lankytis pamaldose, atlaiduose ir taip pozicionuojasi kaip krikščioniškos bendruomenės nariai ir jos atstovai. Tačiau išrinkti tampa „teologijos žinovais“ ir kai balsuoja ne pagal krikščioniškas nuostatas ima aiškinti, kad jos pasenusios, kad Bažnyčia kišasi, kur jai nepriklauso.  Pavyzdžiui, pernai pasirašyta Šiluvos deklaracija tapo būtent tokių aktyviais katalikais besipozicionuojančių politikų kritikos taikiniu. 

Ar tokia situacija nėra pavojinga tiek pačiai Bažnyčiai, nes ji nėra apsaugota nuo pasauliečių intrigų, kita vertus ir visuomenei, nes jau sunku suprasti, kurie politikai tikrai atstovauja bažnyčios vertybes, o kurie tik ja naudojasi savo politiniais tikslais?

Viena vertus, tai gana natūralu. Kiekvienas politikas nori atstovauti visuomenę, būti jos balsu. Kaip ir viskas būtų gerai. Susitikimai su politikais, pasikeitimas nuomonėmis. Tačiau jei tokie susitikimai yra priemonė saviems tikslams, tai yra nemoralus elgesys, paprasčiausia apgaulė.  Nes žmonės tikisi būti atstovaujami Seime, todėl politikai turi labai sekti, ką žada, kad tai ir įgyvendintų.

Tikrai jaučiame, kad esame kartais naudojami ir dėl to šiek tiek liūdna, bet nenorime sustabdyti dialogo tarp politikų ir Bažnyčios. Juk Bažnyčios žmonės yra irgi visuomenės dalis. Ir politikams irgi gerai išgirsti, ką ta visuomenė mąsto.

Kad Šiluvos deklaracija sukėle tam tikra diskusiją yra gerai. Mes turime permąstyti, ar tikrai tuo tikime, gyvename ir norime, kad tai būtų mūsų visuomenėje įtvirtinta. Ar vis dėl to turiu kitą nuomonę ir noriu pakoreguoti tai, kas yra Vakarų civilizacijos „kietasis diskas“. Ilgus šimtmečius tai buvo suprantamos kaip nekvestionuojamos tiesos. Jos mus buria, jos mus saugo, jos mus lipdo kaip bendruomenę. Išpažindami vieną pasaulėžiūrą visi tampame savi. Šeimos jausmas ateina.

Jei turime kitą agendą, pradedamas žaisti galios žaidimas. Ir čia yra pavojus patekti į eksperimentą, kuris gali būti žalingas visuomenei. Tą dabar ir matome. Visuomenė pradeda skilti. Tai yra nuodas vienybei.

Vienybė šiandien yra nacionalinio saugumo klausimas. Visa, kas šiuo metu griauna vienybę, stato mus į pavojų prarasti valstybingumą. Šio karo akivaizdoje visi klausimai, kurie bet kokiu būdu potencialiai galėtų suskaidyti visuomenę, turi būti atidedami.

Gal galite trumpai priminti, kodėl pernai buvo pasirašyta Šiluvos deklaracija ir kokias nuostatas ji skelbia?

Tai buvo žmonių troškimas, kad Bažnyčia kalbėtų. Ir mes esame dėkingi tiems žmonėms, kad jie padrąsino kalbėti. Nors daug kartų įvairiais atvejais Bažnyčia yra pasisakiusi. Ir popiežių enciklikomis, vyskupų laiškais. Pagaliau Katekizme viskas pasakyta. Moraliniais klausimais Bažnyčia kalba pakankamai aiškiai ir tiesiai. Bet visuomenėje kilo diskusijos, kilo klausimai, o ką konkrečiai galėtų pasakyti Bažnyčia reaguodama į svarstomus klausimus. Buvo ieškoma lakoniškos formos, kuri primintų esminius principus. Šiluvos deklaracijoje nėra nieko nauja, ji tik primena bazinius principus.

Pirmas Šiluvos deklaracijos punktas primena, kad žmogaus gyvybė yra šventa, absoliuti ir nekvestionuojama. Jos apsauga turi būti be išlygų. Jei atsiranda išlygos, keliaujame pavojingu selektyvumo keliu, kur „aš“ galiu spręsti, kas gyvens, o kas ne. Todėl visiškai negalime „judinti“ gyvybės klausimų. Jos šventumas absoliutus ir jos apsauga – absoliuti.

Antras. Vyro ir moters skirtingumas ir lygiavertiškumas. Tai yra biblinė pasaulėžiūra. Dievas žmogų sukūrė kaip vyrą ir kaip moterį. Jie yra skirtingi ir tame grožis. Vyro ir moters tarpusavio trauka reikalinga, kad gimtų nauja karta. Tai labai natūralu ir atpažįstama. Norintys tą skirtingumą eliminuoti tam tikra prasme sukyla prieš Kūrėjo planą. Yra žmonių, kurie sakosi jaučiasi esą kitos lyties. Bet jausmas ir faktas yra du skirtingi dalykai. Su jausmais galima susitvarkyti, faktą reikia priimti ir su juo gyventi taikoje su savimi, tam yra pagalba, kaip su savimi susitaikyti.

Pačia simpatiškiausia Kristaus inovacija ano meto kultūroje galima pavadinti vyro ir moters lygiavertiškumą. Dabar gi dažnai lygiavertiškumas išverčiamas, kad mes esame vienodi. Taip, teisine, orumo prasme – tikrai taip. Biologine – ne. Dievo minties prasme – ne. Esame skirtingi. Ir čia yra grožis.

Trečias. Vyro ir moters santuoka. Kaip skelbia biblinė pasaulėžiūra – du taps vienu. Santuoka sulyginama su Dievo ir mylimos tautos sandora. Ir Senojo, ir Naujojo testamento teologija apie tai. Ji net eina iki tokio lygio, kaip sakė Jonas Paulius II, kad vyro ir moters santuoka atspindi Švenčiausios Trejybės vidinę sąrangą. Mums labai svarbu saugoti šį visuomenės pagrindą. Jei kitas žmonių kartu gyvenimo formas sulyginame su santuoka, ji praranda savo prasmę. Jei santuoka tampa įmanoma tarp tos pat lyties asmenų, kodėl tada ji negalima tarp, pavyzdžiui, trijų asmenų? Tada galima eiti ir dar ir dar toliau. Tada santuoka praranda savo prasmę, vertę, nes nebelieka jos mato.

Jeigu yra troškimas ieškoti sugyvenimo kartu būdu, tai turime ieškoti kitų teisinių priemonių ir spręsti klausimą, kad yra santuoka ir kitos kartu sugyvenimo formos.

Ketvirtas. Tėvų teisė auginti vaikus pagal savo dorovines nuostatas. Svarbu, kad šeimos jaustųsi saugios perteikdamos vaikams savo vertybes. Ir tėvai tai daro geriausiais, nes jie myli savo vaikus ir jiems nori paties geriausio. Kai vaikams vertybes ima perteikti kas nors kitas, su nuostata, kad žino, kas yra geriausia, prasideda ideologija ir manipuliacija. Dar daugiau, tai tėvų ir vaikų santykių nuvertinimas, jų supriešinimas.

Tokie užmojai reiškia norą perkonstruoti visuomenę, ką ir darė sovietai savo siautėjimų pradžioje norėję panaikinti pačią šeimos ir santuokos esmę. Vaikai jiems buvo valstybės turtas, ji juos visko išmokys, o tėvai tik priemonė šiam projektui. Mes turime budėti, kad toks reiškinys neįsitvirtintų ir tėvai jaustųsi saugūs dėl savo vaikų dorovinio ir moralinio auklėjimo.

Penktas. Tikėjimo, sąžinės ir religijos laisvė. Jei šią laisvę prarandame, iškart iškyla totalitarizmo grėsmė. Mes matome, kas vyksta Rusijoje, kur žmogus negali turėti nuomonės apie, pavyzdžiui, karą Ukrainoje. Demokratinė valstybėje aš nesutinku galbūt su nuomone, bet sutinku, kad žmogus gali turėti tą nuomonę.

Krikščionys išliejo kraują, kad būtų galimybė kalbėti, tai ką žmogus tiki, supranta kaip tiesą. Jei tai užgniaužiame, turime totalitarizmą. Šiandien stebime tokius, dar „minkštus“ ėjimus, pavyzdžiui, „neapykantos“ kalbos užkardymą. Atrodo tikslas geras. Bet per šį įstatymą gali ateiti tai, ką mes vadiname tikėjimo ir sąžinės laisvės varžymu.

 

Šiandien daugelis žmonių pastebi, jaučia ir mato, kad gyvename tarsi epochų sandūroje, lūžio taške. Žmonės susipriešinę, praradę vertybinius orientyrus, trūksta lyderių, kurie vienytų žmones. Natūraliai, kai kurie žmonės gręžiasi į Bažnyčią kaip jau yra buvę istorijoje. Prisiminkime vyskupą Motiejų Valančių ir jo Blaivybės sąjūdį arba garsiąją Jono Pauliaus II kalbą „Nebijokite“. Tie žmonės padarė didžiulį poveikį.  Ir turbūt vėl ateina tas laikas, kai Bažnyčia privalo pasisakyti tam tikrais klausimais.  

Taip, mes jaučiame, kad ateina laikai, kai turime prabilti. Bet mums labai gera ir simpatiška, kai žmonės, krikščionys, imasi lyderystės. Šiluvos deklaracija gimė iš bendruomenės troškimo. Ir nežinau, kur Viešpaties dvasia veda su Sinodu, bet atrodo, kad lyderystės mintis kyla iš bendruomenių. Ir kai kalba vyskupas ar kunigas, jis yra ir bendruomenės balsas. Man žavu, kad mes, kaip krikščionys, taip pat einame į naują sampratą, kas yra krikščioniška lyderystė: mes buriamės, diskutuojame.

Bažnyčia yra Viešpaties kviečiama būti ta, kuri veda. Ne veltui vadina kunigus ganytojais. Jie turi tą pareigą dėl savo pašaukimo. Ir dėl to kaip Bažnyčia suorganizuota. Lyderiai turi būti. Ir tai yra iššūkis lyderiams atitikti šio laiko lūkestį, bet nepadaryti klaidų. Nes mes visi esame riboti. Todėl įsiklausyti, kalbėtis, prieiti sutarimo – tai, ką šiuo metu bando daryti popiežiaus pakviestas Sinodas, yra galbūt nauja lyderystės Bažnyčioje forma, kuri kyla drauge ir iš žmonių, ir kuri yra atpažintas Dievos dvasios kalbėjimas.

Manau, kad gyvename labai įdomiu laiku.

Europa, išaugusi ant Antikos civilizacijos, krikščioniškos kultūros šaknų, dabar atrodo tarsi nusisuka nuo savo pamatų bei esminių krikščioniškų vertybių, išaukštinamos individo teisės ir interesai. Ar gali Europa ir Lietuva, kaip jos neatsiejama dalis, gyvuoti toliau, tik jau ne kaip krikščioniškų, bet sekuliarių valstybių bendruomenė?

Turėtume atsigręžti į savo šaknis, nes jos mus maitina. Nes jei nukirsime šaknis, tai civilizacija kaip tokia išnyks, nes ji neturės gyvastingumo jėgos. Manau, kad prabudimas yra neišvengiamas. Nes tiek kultūros, istorijos, patirties, mąstymo, pastangų Europoje sukaupta, kad to negalima nepastebėti. Galima džiazuoti su įstatymais, gyvenimo formomis, daryti eksperimentus net su žmogaus prigimtimi…bet anksčiau ar vėliau prieisi prie bazinių tiesų, prie kurių kažkada jau priėjo mūsų protėviai. Prie biblinės pasaulėžiūros.

Kartais skaitome neva mokslinius atradimus, pavyzdžiui, kad vaikus maitinti motinos pienu yra sveikiau. Tai tie moksliniai tyrimai nesustoja ir kitais klausimais. Ir apie šeimą, ir apie žmogaus savęs supratimą kaip vyrą ir kaip moterį. Manau, kad mumyse yra sveikas protas, kuris įsijungia ir grąžina ir tą kelią, kuris yra Viešpaties kelias. Nes jo dvasia veda pasaulį, jis veikia per žmones. Tiesa, jis leidžia nuklysti. Padžiazuoti. Paklaidžioti apylinkėmis, kurios galbūt ir parodo Tiesos grožį. Kartais, kai esame Tiesoje, ji ima atrodyti pernelyg nuobodi ir paprasta.

Aš tikiu Europa. Tikiu mūsų Vakarų civilizacija. Taip, ji turi sekuliarumo elementų, kai kurie galbūt net padės įžvelgti krikščioniškos tiesos grožį, nes pamatysime tarsi iš šono, koks yra tas paveldas, kurį mums padovanojo ši civilizacija.

Dėkoju už pokalbį. 

Vyskupą kalbino Regina Statkuvienė


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *