Kur dingo patriotizmas?

Parašyta: 2017-02-09 | Kategorija: Naujienos, Trakai |

Pastebėjote? Iš mūsų kasdienės beveik išnyko du žodžiai. Vienas nuo gilios senovės bočių apdainuotas – dvasia, kurį krikščionybė mikliai mums pakeitė į siela, o kitas – patriotizmas, kurį jau šiandieniniai, naujoviški,  mūsiški išminčiai išvertė į „modernų nacionalizmą“ ar net pervardino į „modernios tautos“ sąvokas.

 

Edmundas Malūkas

Edmundas Malūkas

Gal skirtumų ir nėra?

Yra.

Dvasia suprantama kaip garsas, o siela kaip šviesa (energija). Prasminiu požiūriu siela maitina dvasią. Dvasia – visuma, o siela – dalis visumos. Todėl dvasia – Žmogaus esmė. Gyvybės prasminis kodas. Sąmonės kokybinis rodmuo.

Su šiuolaikine patriotizmo samprata sunkiau. Patriotizmas tiesiogine prasme – atsidavimas savo tautai. Meilė Tėvynei. Ir galioja (privalomas!) visiems, kurie susitapatina su Valstybe. Štai nuo čia prasideda visiška velniava.

Mano galva patriotizmas susijęs būtent su mūsų dvasia. Joje telpa kalba ir mūsų kultūra.

Patriotizmo temos proga gal reikėtų prisiminti Biržų pilyje vykusio lituanistų ir istorikų konferencijos turinį „ Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime?“ (1). Vingrus istorikų išvedžiojimas apie būtent „modernų nacionalizmą“ kurį reikėtų vartoti pritaikant Lietuvos visuomenės transformacijos siekiui. Esmėje amba­ – karamba galvosūkiui -„modernios tautos“ sąvokai. Tai reiškia ne ką kitą, o Lietuvos istorijos peržiūrą pritaikant kosmopolitizmo idėjai. Tai tarp eilučių  supraskime norą taip sujaukti Lietuvos istoriją, taip transformuoti mūsų kultūros paveldą, kad – tiesiai šviesiai sakant – nutautėtume.

Prisidengdami moksliniais tyrinėjimais, istorijos mokslininkai ir politologai (ne visi!) ideologinio nuodo prikimštą tabletę įvynioja į saldainio popieriuką ir dalina visuomenei kiekvieną kartą, kai tik pripuola prie mikrofono. Mums primygtinai sakoma (prisiminkime ir apdovanotą TV laidą „Būtovės slėpiniai“), kad lietuvių tauta tarsi nuo amžių nelaiminga, atsilikusi ir šiek tiek pakilo virš horizonto, tik kai apsikrikštijo ir pastatė pirmą mūrinį pastatą. Pasipuošę gaižia šypsena pjausto mūsų kraujagysles – purslais nuputoja mūsų optimizmas, pasigėrėjimas savo Tėvyne­ – pamažu sulendame į kiautus, bet jie smeigia dar giliau: jūs to nusipelnėte! Taip jums ir reikia!

Mums jau ruošiamas „mokslinis“ planas išnykti.

Ne. Ne išnykti, o pagal Raimundo Lopatos ir Alvydo Jokubaičio knygą „Lietuva kaip problema. Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai“ Lietuvai gresia naujas planas: tauta be valstybės. Lietuviai kalba, kad mes, Lietuva, ištirpsime Europos sąjungoje, išnyksime kaip spirgai putros katile. Mus tikina, kad  tai neišvengiama. Ir pagrindinė priežastis kodėl mes negalime greitai, vienu gurkšniu išnykti, tai mūsų kultūra. Vyrai mano, kad tautinė valstybė yra fikcija ir mes nesusitvarkome su kultūriniais iššūkiais.

  Anot Lietuvos profesūros ir politologų patriotizmas ( ne nacionalšovinizmas!) yra nykstantis atavizmas. Ir mums, tarkim, Lietuvos Didžioji kunigaikštystė yra tolima, bet svetima (?!) pasaka.

Garbus filosofas V. Radžvila savo analitiniame interviu Vyteniui Radžiūnu (2) kalba KAIP mes jau nykstame. O mūsų naujieji arba – trumpai drūtai sakant – ne patriotiški pranašai skelbia KOKIU KELIU reikia nusukti liaudį, kad Lietuva, po velnių, prasmegtų skradžiais

Dabar jau reikia tik mažmožio: surūdijusia vinimi kiekvienam prie kaktos prikalti durnaropės lapą ir ant širdies užrėžti šūkį: NELAIMINGASAI!!!

Kas tas „modernusis nacionalizmas“?

Tai pamokslas, kad Tu, lietuvi, jau gyveni moderniame pasaulyje (juokingas teiginys) t.y. Tu jau kitoks nei Tavo bočiai. Psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad patriotizmas neturi būti siejamas su nacionalizmu (3). Ir dar „auksinė“ jo citata: „Tie žmonės, kurie palieka Lietuvą, turi tai pateisinti ir paaiškinti“.

Įdomu: KAM?

Ir dar tūlo dar viena citata, kuri tiesiog ištrenkia iš kojų: „LIETUVA YRA TAM TIKRA ABSTRAKCIJA. NĖRA TOKIO DAIKTO KAIP LIETUVA. JEIGU MES SAKOME: „AŠ MYLIU LIETUVĄ“, TAI IŠ TIESŲ GALVOJE TURIME DIRBTINAI SUKURTĄ OBJEKTĄ.“

Štai toks „modernaus nacionalizmo“ supratimas. Nėra tokios Lietuvos. Yra Europa, pasaulis, žmonija. Tu esi beveidis. Tavyje nėra ir NEGALI BŪTI Tėvynės. Tu esi individas su savo urvu, savo ėdalu ir net ne su savo vaikais. Vaikai yra tavo, bet ir ne Tavo. Kažkas žino geriau kaip reikia auklėti, maitinti ir mokyti Tavo vaikus. Jei neturi už ką savo vaikus pamaitinti, aprengti, mokyti – smurtas prieš vaikus – Tu, ak tu bestija, esi smurtautojas! Tave paauklės, nubaus, o gal ir atims vaikus.

Koks „modernaus nacionalizmo“ tikslas?

Tu beveidis. Maža kruopa purve po Europos, o gal ir viso pasaulio kerziniais batais.

Iš to nesunku suprasti kokia ta „moderni tauta“. Tai tauta su kryptingai perdirbta istorija, sunaikinta ar „modifikuota“ kultūra. Tu lietuvis, bet Tau draudžiama sakyti, kad Lietuva – kraštas kur gyvena lietuviai. Ten gyvena – apskritai kalbant – piliečiai. Štai XX amžiaus istoriko daktaro Algimanto Kasparavičiaus susumuota „auksinė mintis“, pasakyta per „Žinių radiją“: „Esmė ta, kad lietuviai nebenori būti lietuviais. Ta problema kyla iš mūsų piliečių santykio su Valstybe“ (4).

Bet grįžkime prie patriotizmo, kurio tarsi jau ir nebeturėtų būti. Nepageidaujamas. Braukiamas iš žiniasklaidos, knygų, ekranų ir įstatymų.

Man didelė „gėda“, kad nusižengęs „modernaus nacionalizmo“ doktrinai parašiau istorinį romaną „Vytauto žemė“. Apie Vytautą Didįjį ir jo laikmetį. Sąžiningai. Paaukojau keletą gyvenimo metų.

Kaip autorius negaliu suvokti savo kūrinio vertės ir gal galėčiau pratylėti, kai romano aptarimo metu gyd. Genutė Bagdonienė (Kaunas) viešai tarė: tai romanas – mūsų kartos dovana ateinančioms kartoms. Gal man už  velnišką triūsą to užtektų, jau nekalbant apie tai, kad literatai vienu balsu kalba, kad tai Lietuvos istorijoje pirmas „tikras“ romanas apie Vytautą Didį.

Viso to, kas pasakyta šviesoje lyg ir suprantama kodėl Lietuvos kultūros ministras, įsakymu Nr. ĮV-258 nuo 2016-03-31 atsisakė remti istorinį romaną „Vytauto žemė“ motyvuodamas, kad netinkamas romano parašymo TIKSLAS ir netinkamai apibrėžta kūrybinės veiklos projekto SĄVOKA. Niekas neprašė rankraščio, niekas net neskaitė teksto, nebuvo ir referento – atmetė net nepasidomėję.

Ir išties, koks romano tikslas? Maniau, kad pirmiausia – sveikas patriotizmas. Rūpėjo „gyvas“ Vytautas Didysis, jo aplinka, papročiai ir dorovė. Rūpėjo personažų charakteriai, dialogai ir veiksmas.

Gal mano SENOVINIS auklėjimas kažkoks kitoks, kuris nebetelpa į visuotinio modernizmo rėmus?

Suskystėjęs protas nebepriima SENOVINIO patriotizmo?

Gal, o nenaudėlis! Išlindau iš savo urvo ir išdrįsau pripėduoti Lietuvą?!

Prašau kibiro ledinio vandens, stoviu nuogas po Lietuvos stogu ir priimu ledinį dušą.

Kažko nesuprantu.

Kas atsakys už „modernaus nacionalizmo“ ar „modernios tautos“ marazmą?

Kas atsakys kodėl net  daugiau nei 40 proc. šalies didžiųjų miestų gyventojų norėtų emigruoti iš Lietuvos (5)? Skamba, kad pusė negintų Tėvynės, atsiprašau, savo gyvenamo urvo!. O emigrantų atsiliepimai jau kartūs, kaip pienės šaknys: „Mums Lietuva svetima ir Lietuvoje nepasiilgstu nieko“(6). Skamba kaip keiksmažodis. O štai ir vėžio diagnozė: PAGALVOJUS APIE LIETUVĄ NET NUPURTO (7).

O gal patriotizmas – kaip personalinė būsena?

Pašėlusiai įdomu ką jaučia susitapatindamas su valstybe amerikietis, kai prie savo būsto iškelia vėliavą, dėvi drabužius su tautine simbolika, papuošia traktorių ar su vėliava keliauja į svečius?  Mes galime didžiuotis nebent baudomis už nepakankamą pagarbą savo Valstybei. Tai pažymi ir mūsų Prezidentė, sakydama, kad turime didelių problemų dėl emocinės visuomenės būsenos (8). Dėl mūsų grėsmės patriotizmui, savigarbai, teisus ir buvęs Premjeras A. Butkevičius, teigdamas:“… šiandien susidaro įspūdis, kad mūsų valstybės pagrindiniai siekiai yra užtikrinti įvairiausius minimumus: minimali alga, atlyginimas, pajamos, išmokos, pensijos ir taip toliau…  Minimumai yra išgąsdintų, pažemintų ir bejėgių žmonių visuomenės rodikliai. Mes nebegalime būti tokia visuomene, mūsų žmonės nebegali gyvento tokioje valstybėje“ (9)

Gal patriotizmas susijęs su mūsų Europos mastu itin prasta ekonomine būkle?

Pusė gyventojų neturi pinigų atostogoms, dalis iki trečdalio atlyginimo išleidžia komunaliniams patarnavimams (10). Jau visi jaučia ir mato: savivertę ir pagarbą Valstybei atspindi ir milžiniška emigracija. Tarkim, lietuviško tapatumo patriotas Vytautas Rubavičius smogia tiesiai šviesiai: „… ir kol kas neįmanomą suvokti genetinę, reprodukcinę, kūrybinių ir kultūrinių galių netektį.“  Kasdien išskrenda pilnas lėktuvas jaunų emigrantų (11). Ir čia, žinoma, patriotizmu net nekvepia, o anekdotas:   „Įsakymas paskutiniam emigrantui IŠ LIETUVOS – oro uoste išjunk šviesą!“  tikrai ir tikrai nebejuokingas.

O teiginys, kad Lietuva lėtai grimzta į bankrotą yra tragiškas smūgis visiems, kurie iki šiol vis dar susitapatina su Valstybe (12).  Mes tapome seniausia (nusenusia, pasenėjusia) Europos valstybe!(13)  O seimūnas, prof. K Masiulis drąsiai teigia, kad 2024 m. trečdalyje Lietuvos savivaldybių negims nei vienas kūdikis (14). Ir sunku nesutikti su Daiva Savickiene, kad  baisiausia Lietuvos tragedija –  šalis sensta ir klimpsta į skolas (15)

Gal vis dėlto „modernus nacionalizmas“ jau įsišaknijo?

Rašydamas istorinį romaną „Vytauto žemė“ susidūriau su keistais Lietuvos istoriją liečiančiais dalykais. Pirmiausia tai, kad lietuviškąja Vikipedija tiesiog negalima tikėti, pilna klaidų.  Tarkim, neteisingai įvardinti mūsų didžiųjų LDK kunigaikščių vaikai, jų gimimo datos (Algirdo žmona Julijona per 1350 metus tarsi pagimdė net 8 vaikus!), įvykių seka ir interpretacijos.  Mes iki šiol žinojome, kad Lietuvos – Lenkijos istorijoje buvo tik viena unija 1569 m., o dabartinė Vikipedija jau tvirtina: buvo trys!? Ir kaip nesutikti su kai kuriais istorikais, kad taip vadinama Krėvos „sutartis“ 1385 metais yra tikrai ne unijos aktas. Ir dokumento, prie kurio prikabino antspaudus tik penki Lietuvos kunigaikščiai ir nėra kitų „sutarties“ dalyvių (vengrų, lenkų) juridiškai net negalima vadinti sutartimi (nėra sutarties šalių).  Kyla klausimas: kas teplioja lietuviškąją Vikipediją? Gal kam rūpi?

Nesuprantama kodėl nėra svarbiausių, Lietuvos istoriją liečiančių dokumentų vertimų. Po 26 Nepriklausomybės metų!!! Tarkim, apie 430 Vytauto Didžiojo kanceliarijos dokumentų, sutarčių tekstų, kasdienių LDK gyvenimo raštų (teismų, ginčų, aprašymų ir pan.). Tada kiekvienas galėtų susidaryti teisingą sau įspūdį, o ne nūdienos istorikų įvairiausių interpretacijų koliažą. Man buvo pasakyta, kad „tam darbui nėra Valstybės finansavimo“.

Jei patriotizmas yra susitapatinimas su savo Tėvyne, tai kai kurie dalykai kelia daug klaustukų.

Tarkim gerai žinome, kad Senuosius Trakus „atrado“ Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas, bet miestelyje nėra nei Gedimino, nei čia gimusio Vytauto Didžiojo gatvių. Visai neseniai atsirado kažkur šone, laukuose  Kęstučio gatvė, kurioje nėra nei vieno namo. Užtat rasime Pilies, Statybininkų, Meistrų, Mokyklos , Sodų… Dar keisčiau, kad net pagrindinė mokykla pavadinta lenkų aršaus politinio veikėjo Andžejaus Stelmachovskio vardu. Gal galima pasiteisinti tuo, kad Savivaldybės taryba tvirtina tokį pavadinimą, kokį teikia Senųjų Trakų seniūnija „gyventojų pageidavimu“, bet gi tai Lietuvos istorinė širdis!

Kažkas Lietuvoje jaučiasi svetimu.

Gal ir Kultūros ministerijai turėtų rūpėti istorinio paveldo įprasminimas?

Esu dažnas Trečiojo amžiaus universitetų lektorius ir mes kalbame ne tik apie istorinio romano „Vytauto žemė“ pagrindinį personažą Vytautą Didįjį, bet dažnai nuklystame į nūdienos aktualijas. Paralelių daug. Tarkim, grubiai sakant, Jogaila su Vytautu „pjovėsi“ dėl valdžios, o galiausiai Krokuvos Jogailos vardo universitetas po Vytauto mirties nekrologe parašė: „Jis nekaltas, kad jo šalis subyrėjo, kaip nekaltas yra šv. Vaclovas, kad jo šalyje išplito erezija ar Mozė už tas nelaimes, kurios teko Izraelio tautai“.

Toks mums šimtmečiams įpirštas, tarsi susumuotas Vytauto Didžiojo palikimo portretas.

Mes visi turėtume labai pasistengti, kad toks likimas neištiktų ir dabartinės Lietuvos.

Trečiojo universiteto pagyvenę studentai netiki, kad nyksta tautiškumo, vienybės idėja. Tik apgailestaudamas tūlas pensininkas paskaičiavo, kad 2015 m. sukako 585 metai po Vytauto mirties. Kažkodėl bemaž niekas neatsimena ar tais pačiais metais mes šventėme 740 metų mūsų didžiūno Gedimino  jubiliejų  Kažkodėl pratylėjo net Vilnius.  Niekas negalėjo pasakyti kaip 2016 metais šventėme Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo 720 metų gimimo jubiliejų. Gal tik paminėjome? O gal Lietuvos mastu „tik“ pamiršome? Šiais metais Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui stuktels 720 metų jubiliejus, o 2018 metais  sukaks net  815 metų Lietuvos Karaliui Mindaugui.

O kiek būta progų dvasios taurumui ir tyliam, bet labai giliam patriotizmui!

Lietuvos Nepriklausomybės 100 – čio metinių proga tiesiog nevalia pamiršti tų, kurie kūrė, mylėjo ir puoselėjo mūsų Tėvynę Lietuvą.

Maniau, kad tokiu labai iškiliu Lietuvos būsimu įvykiu mano romanu „Vytauto žemė“ susidomės teatrai, dramaturgai ar kam kils noras sukurti operą, miuziklą ar baletą. Toks buvo mano rašymo tikslas, bet deja į siūlymą bendradarbiauti neatsiliepė nei vienas teatras. Net R. Lopata ir A. Bumblauskas, kalbėdami apie jubiliejaus renginių planą, kritikuodami ir siūlydami daugybę dalykų nepaminėjo nei rašytojų, choreografų, dailininkų, kompozitorių galimo indėlio ir net neįvardino kam apskritai reikalingas jubiliejaus įprasminimas (16).

   Norisi tikėti, kad „modernaus nacionalizmo“ ar „modernios tautos“ raugas iš nežydėjusių rugių surūgo. Tai liudija ir visuotinis rinkėjų noras įvairiose šalyse valdžioje matyti protingus, nacionalinį identitetą, prigimtinį tautiškumą, patriotizmą vertinančius žmones.

Gana. Lietuva žiauriai nukentėjo ir labai kenčia.

Yra žurnalistų, kurie išgėrę tulžies, pagalandę dantis pitbulio niršu puola dabartinę Lietuvos valdžią. Mes pasirinkome ir pasirinkome geriausią iš to, kokia galėjo būti. Iki šiol nei viena partija nesugebėjo prikelti Lietuvos. Parklupdė. Duokim šansą dabartiniam Seimui ir Vyriausybei. Visu gvoltu padėkim ir iš naujo pamilkim Lietuvą. Susitapatinkime. Tik naujoji valdžia tegu žmonėms kalba ir aiškina kiekvieno savo žingsnio prasmę. Tegu visais įmanomais būdais kalba, dirba, kalba ir dirba. Mes suprasime. Mums reikia. Mums skauda. Mūsų dvasiai reikia optimistinio peno. Labai reikia.

Atjaunės ir mūsų patriotizmas. Ir žmonės supras. Ir nustos lėkę iš Lietuvos.

 Edmundas Malūkas, rašytojas

  1. P. Kruopis. Istorija griaus ar statys Lietuvos valstybę? Paulius Kruopis, www.DELFI.lt2015 m. balandžio 24 d. 13:47.
  2. V. Radžvilas: užsibrėžėme išnykti (26) Vytenis Radžiūnas, LRT.lt, www.lrt.lt 2016 m. rugsėjo 30 d. 06:43
  3. O. Lapinas: patriotizmas neturi būti siejamas su nacionalizmu Rūta Juozapaitytė, www. DELFI.lt. 2014 m. vasario 18 d. 12:13
  4. Lietuviai nebenori būti lietuviais? Žinių radijas 2014 m. vasario 14 d. 19:19. XX amžiaus istorikas daktaras Algimantas Kasparavičius „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“.
  5. Laukia dar viena emigracijos banga? www.DELFI.lt2014 m. vasario 19 d. 09:02 Daugiau nei 40 proc. šalies didžiųjų miestų gyventojų norėtų emigruoti iš Lietuvos.
  6. Mums Lietuva svetima. Rūta Pukenė, www.DELFI.lt 2015 m. vasario 4 d. 05:30.
  7. DELFI, Emigrantas – atvirai: pagalvojus apie Lietuvą net nupurto. 2015 m. sausio 14 d. 11:49). DELFI skaitytojo nuomonė. 06:43.
  8. BNS 2016 m. liepos 19 d. 13:21, D. Grybauskaitė: turime didelių problemų dėl emocinės visuomenės būsenos.
  9. DELFI,   Žmonių savijautą lemia ne vien minimumai ir ekonominiai rodikliai. Algirdas Butkevičius, Premjeras, Socialdemokratų partijos pirmininkas 2016 m. balandžio 4 d. 15:27.
  10.  DELFI,  Sunkiai pakeliama našta, su kuria kas mėnesį susiduria kas antras lietuvis. Edgaras Savickas, www.DELFI.lt 2016 m. kovo 15 d. 07:00.
  11. Lietuvos diena, 2015-05-13 17:25 „Lietuvos ryto“ televizija. Mūsų neliks nė 2 mln. – kasdien šalį palieka lėktuvas emigrantų.
  12. DELFI. Nuomonė: Lietuva lėtai grimzta į bankrotą (3) DELFI skaitytojas 2015 m. birželio 28 d. 09:00)
  13. Lietuva aplenkė visą ES. BNS 2015 m. lapkričio 30 d. 16:1
  14. DELFI. K. Masiulis. 2024 m. trečdalyje Lietuvos savivaldybių negims nė vienas kūdikis. Prof. Kęstutis Masiulis, Seimo narys. 2014 m. sausio 3 d. 10:47.
  15. Daiva Savickienė, „Sekundė“ 2014 m. vasario 10 d. 10:33.
  16. Lopata. Lietuvų civilizaciniai pasiekimai ir tragiškos baigtys (30) Alfredas Bumblauskas, Raimundas Lopata, www.DELFI.lt 2017 m. sausio 31 d. 11:32.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *