Mažosios Lietuvos atradimai

Parašyta: 2021-11-26 | Kategorija: Aukštadvaris, Kultūra, Trakai |

   

Asociacija „Aukštadvario žiburiai“ laimėjo ir įgyvendino projektą „Asociacijos narių ir partnerių bendravimo ir bendradarbiavimo bei partnerystės skatinimas“ pagal LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2021 m. veiksmų plano 1.1.4 priemonės „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“, įgyvendinant bandomąjį modelį.  Projekto lėšomis UAB „Kelionių laikas“ 47 vietų autobusu  organizuota išvyka į mažąją Lietuvos sostinę,  aplankant istorinius ir gamtos objektus, siekiant pažinti išskirtinį ir savitą kraštą, reikšmingai prisidėjusį prie tautinio ir kultūrinio tapatumo puoselėjimo.

 Lapkričio 12 d. rytą išvykome iš Aukštadvario. Klausantis išradingos gidės pasakojimų, patys įsitikinome, kaip po truputį keičiasi gamtos  reginiai, vietinė architektūra.

   Galima sakyti, kad ties Smalininkais kirtome senąją Lietuvos krašto ir Mažosios Lietuvos rytinės ribos sieną. Mažoji Lietuva mus  pasitiko galingais ąžuolynais, gūdžia Karšuvos giria, fachverko stiliaus pastatais. Išvydome vieną įdomiausių istorijos paminklų Smalininkuose – senąjį uostą. 1811 m. čia buvo įrengta seniausia Lietuvoje, pirmoji prie Nemuno ir gražiausia Europoje vandens matavimo stotis. Pasivaikščioję po senąją vandens matavimo stotį, pasigrožėję gamta, pasukome į ant Jūros upės kranto, Karšuvos girios pakraštyje įsikūrusį  Mociškių palivarką. Čia mūsų laukė edukacinė programa – sotūs ir gardūs Klaipėdos kraštui būdingi tradiciniai patiekalai, mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo pietūs. Ragavome nepaprastai skanų tradicinį šiupinį su mėsa, pasakiškai skanų štrudelį, vaišinomės sula ir kafija bei ypatinguoju meškiniu. Svetingi šeimininkai savo sodybą nuomoja pavieniams asmenims ir turistų grupėms, trumpalaikei ir ilgalaikei nuomai. Nuvykti į šią sodybą tikrai buvo verta.

 Vėliau pasukome į vokiško stiliaus Bitėnų kapinaites, kuriose palaidoti abu Mažosios Lietuvos šviesuoliai Martynas Jankus ir Vilius Storosta-Vydūnas. Užkopėme ant Rambyno kalno – tai tikras šio krašto simbolis, apipintas legendomis ir padavimais, gražių švenčių prisiminimais, audrinantis ne tik istorijos, bet ir gamtos mylėtojo vaizduotę. Nuo jo atsivėrė įspūdinga panorama į upių tėvo Nemuno vingį ir anapus besidriekiantį Karaliaučiaus kraštą.

   Pabuvoję vaizdingoje gamtoje, atvykome į aušrininko, spaustuvininko, Tilžės akto signataro, Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus muziejų. Jame saugoma daug knygų, laiškų, senosios periodinės spaudos, atsiminimų apie Martyną Jankų, studentų kursinių darbų, portretų, fotokopijų, dokumentų, jo asmeninių daiktų. Čia kaupiamos ir saugomos M. Jankaus bei kitose Mažosios Lietuvos spaustuvėse spausdintos knygos, periodika, spauda. Susipažinome su pirmųjų Lietuvos spaustuvių technika, pamatėme kaip sunkiai į pasaulį išeidavo pirmosios lietuviškos knygos.

   Pavakaryje atvykome į Juknaičių bendruomenę.  Mus svetingai pasitiko ilgametė bendruomenės pirmininkė Laima Barkauskienė, aktyvūs bendruomenės nariai, Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys. Užsimezgė asociacijos „Aukštadvario žiburiai“ ir Juknaičių bendruomenės puiki bendrystė, maloniai pakvietėme juos atvykti į Aukštadvarį.

 Kitą rytą atvykome į Rusnės salą. Čia, kaip niekur kitur, gražiai atsiskleidžia lietuvininkų istorija. Gyvenimas pamario krašte niekada nebuvo lengvas – siautė potvyniai, pas kaimyną galėjai nuplaukti tik valtimis, marių vėjai pavasarį ir rudenį buvo pikti ir klastingi. Išgirdome apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tikėjimo, papročių, kalbos skirtumus. Apsilankėme etnografinėje žvejo sodyboje.

Sugrįžome į Šilutę. Tai miestas, garsėjantis užliejamų pievų toliais, klykaujančių paukščių gausa, pavasariniais magnolijų žiedais bei vandens ir vėjo karalyste. Aplankėme ir Šilutės istoriją menantį Hugo Šojaus dvaro kompleksą. Tai nesudėtingų formų vėlyvojo klasicizmo bei istorizmo laikų pastatas su būdingu Klaipėdos kraštui dekoru. 1889 m. jį įsigijo dvarininkas Hugo Šojus. Dvaras klestėjo ir atgimė, o dvarininkas dalį žemių išnuomojo bei padovanojo miestui.

 Atvykome į paslaptingą Aukštumalos aukštapelkę. Pažintinis takas vingiuoja buvusia kūlgrinda. Šis takas buvo nutiestas dar XVIII-ame amžiuje. Jis jungė keletą, dabar jau nebeegzistuojančių, pelkinių kaimų. Pelkė užima net 2500 hektarų plotą, tai deltinio tipo atvira aukštapelkė, vandeniu pasipildanti ne tik iš kritulių bet ir iš potvynių.

     Grįždami, sustojome Švėkšnoje – buvusiame Rytų Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos pasienio miestelyje. Tai išskirtinė vieta ne tik todėl, kad ji apsupta turtingos ir įdomios praeities, garsi iš čia kilusiais žinomais žmonėmis. Su Švėkšna susijęs ir grafų Pliaterių vardas.  Miestelis garsus aukščiausia rajone 65 m. dvibokšte, raudonų plytų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia bei XVIII a. įkurtu grafų Pliaterių parku su įspūdinga liepų alėja, vila, tvenkiniais ir skulptūromis.

  Dviejų dienų kelionė po mažąją Lietuvą buvo tiesiog įspūdinga, suartinusi bendruomenę, praturtinusi dvasiškai, leidusi mums dar labiau pamilti Tėvynę.

Asociacijos tarybos pirmininkė, projekto vadovė  Jadvyga Dzencevičienė


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *