Pirmosios knygos apie Trakų krašto amatininkus sutiktuvės

Parašyta: 2020-07-10 | Kategorija: Naujienos, Renginiai, Trakai |

Pokalbis su knygos „Šimtmečio delnuose. Margas Trakų kraštas“ rengėja Dominyka Semionove. 

Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija išleido knygąŠimtmečio delnuose. Margas Trakų kraštas“, kuri labai reikšmingai papildo Trakų įvaizdį – pasirodo, kad tai amatininkų kraštas. Bet kas paėmęs šį įspūdingo dydžio ir labai gražų leidinį nustebs, kiek tų amatininkų daug, kokia didelė amatų įvairovė. Tu esi šios knygos idėjos ir projekto autorė – kada ir kodėl gimė tokia idėja?

Knygos „Šimtmečio delnuose. Margas Trakų kraštas“ (2020) viršelis

Ta mintis man kirba nuo 2008 m., kai su bendraminčiais įkūrėme Trakų krašto kultūros ir amatų asociaciją bei pradėjome domėtis mūsų rajono amatininkais. Tada paaiškėjo, kaip sunku gauti žmonių kontaktus. Trakų rajono savivaldybė turėjo labai menką sąrašiuką, o daugiausiai galėjai sužinoti bendraudamas su vietos aktyvistais, įsisukdamas į siaurą atskirų bendruomenių ratą. Įkūrus Trakų amatų centrą, kaupti informaciją apie meistrus amatininkus tapo būtinybe, reikėjo pradėti galvoti apie visiems prieinamą duomenų bazę, skatinti tradiciniais amatais užsiimančius žmones sertifi kuoti savo veiklą, gauti meistro vardą. Šiuo metu rajone turime penkis sertifi kuotus meistrus, knygoje pateikiami – septyni, tie, kurie bendradarbiauja ar puoselėja čia veiklas.

Knygoje susipažinsime su virš 130 amatininkų. Kaip juos visus atradai? Ar tai ilgų veiklos rezultatas, ar vis tik toks įspūdingas skaičius žmonių surinktas įgyvendinant šį projektą?

Dominyka Semionovė

Dar anksčiau buvome išleidę katalogą „Trakų kraštas“, kur pabandėme sukurti duomenų bazę. Tada dar trūko patirties, neskyrėme dėmesio nuotraukoms ir estetikai, todėl leidinys tapo savita telefonų knyga. Vis tik ir jis sulaukė didelio žmonių palaikymo ir susidomėjimo – tai skatino dirbti toliau. Sumanymas leisti šią knygą gimė 2017 m., nes asociacijoje veiklos labai daug, nuolat tenka dirbti kitus darbus – organizuoti renginius, edukacijas, stovyklas ir t. t. Dirbant šiuos darbus susipažinau su daugeliu aktyvių žmonių, kurie tapo talkininkais renkant medžiagą apie amatininkus. Vadinu juos „ryšininkais“ – be jų nebūčiau pajėgusi padaryti šio darbo. Dar su tavo pagalba parengėme anketą, kurią skleidėme įvairiais vietos žiniasklaidos ir socialinių tinklų kanalais, o talkininkai – seniūnai, kultūros darbuotojai, bendruomenių atstovai – padėjo ne tik atrasti amatininkus, bet ir padėdavo šiems užpildyti anketas ar paruošti aprašymus. Padėjo „Trakų žemės“ žurnalistai, surinkę keliolika interviu. Žmonės buvo prašomi plačiau parašyti apie save ir amatą, nurodyti, ar savo vystomą veiklą jie paveldėjo, ar patys išmoko ir panašiai. Norėjosi apčiuopti tradicijos pulsą. Tačiau pastebėjau, kad žmonėms nebuvo lengva atsiskleisti raštu, todėl su kai kuriais teko susitikti pokalbiui ar skambintis telefonu, klausti apie tradicijos paveldimumą, senelius ir kitokias gyvenimo aplinkybes, lėmusias amatininko kelio pasirinkimą. Ne visi susimąsto apie tai, kodėl juos patraukė amatas, arba apie savo gebėjimų perdavimą ateities kartoms.

Vladas Ščiavinskas

Lyginant su „Trakų kraštu“, knyga „Šimtmečio delnuose“ skiriasi tuo, kad čia ne kontaktų, o žmonių knyga.

Rengdama ją viską dariau iš naujo, nes iš tiesų norėjau atkreipti dėmesį į mūsų bendruomenės narius, kuriais galime pasidžiaugti. Knygoje tik dviejose vietose yra Trakų pilis, bet ir tai antrame plane, nes pirmame plane yra žmonės – mūsų totoriai. Sąmoningai nekalbėjau apie paminklus, nes ne dėl jų esame įdomūs, bet dėl žmonių. Ši knyga yra žmonių, dėl žmonių ir žmonėms.

Skaitant knygą pastebėjau, kad ne vienoje vietoje kalbi apie amatų tradicijų gyvybingumą perduodant žinias iš kartos į kartą. Kodėl tau tai svarbu? Neatsitiktinai projektui ir knygai parinkau pavadinimą „Šimtmečio delnuose“. Šimtmetis yra apčiuopiamas laiko intervalas – jis aprėpiamas, kai vyriausias šeimos narys pasakoja apie savo patirtį anūkui ar proanūkiui. Amatą perima širdis ir rankos, todėl nepaprastai džiaugiuosi viršelio nuotrauka, kur šiltos žemdirbio rankos delnuose laiko grikius – akmenuotoje Dzūkijos žemėje šitaip gerai augančias kruopas. Pati gyvenime daugiausiai gavau iš savo senelių. Kai vaikystėje išvažiuodavau į laukus su savo seneliu, jis man vis klausdavo – „Ar jauti, kaip žemė kvepia?“ Tada jo klausimo nesupratau, o dabar jį užduodu savo dukroms. Manau, kad panašiai yra su amatu – jei norėsi jį kam nors perduoti, tai atrasi tinkamų žodžių ir būdų tą padaryti. Norėčiau Trakų krašto amatininkus paskatinti pasakoti savo šeimos ar bendruomenės nariams apie tai, kokį nuostabų darbą jie dirba. Pastebėjau, kad dažnai potraukis amatui atsiranda antroje kartoje, kad senelių veikla kartais net nesąmoningai susidomi anūkai. Tą nemaža dalimi nulėmė XX a. antros pusėje vyravusi tendencija bėgti iš kaimo į miestus, kur dirbdavo įvairiuose fabrikuose. Apie darbą fabrike nelabai yra ką pasakoti, todėl anūkams įdomesnis atrodo jų senelių gyvenimas ir veiklos kaime.

Knygos pristatymo dalyviai Trakų kultūros rūmuose

Surinkti duomenys apie amatininkus virto trumpais gyvenimo pasakojimais, padedančiais suprasti, kaip pasirenkamas amatas. Juk kiekvienas tas tekstas turėjo būti suderintas su žmogumi.

Surašytus tekstus žiūrėjau aš bei redaktorės Dainora Mozerė ir Alicija Jengalyčevienė, pastebėjus neaiškumus – vėl reikėdavo susisiekti su žmogumi, tikslintis. Visi galutiniai tekstai vėl buvo derinami su amatininkais, taisomos klaidos. Veiklos tikrai netrūko. O dar buvo nutikusi nelaimė – sugedo mano kompiuteris ir buvo dingę visi duomenys. Ryšininkai vėl padėjo surinkti anketas. Na, o visus mus ištikęs karantinas privertė susikaupti ir pabaigti šį nelengvą, bet labai įdomų darbą. Žvelgdama į rezultatą, galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga turi daug autorių. Kiekvienas įsijungęs į talką atpažins savo įdirbį ir pasidžiaugs. Todėl priešlapyje stengiausi surašyti visus pagalbininkus, kad ir jie galėtų pasijausti bendraautoriais.

Pristatytas totorių ir karaimų kulinarinis paveldas. Kairėje – totorė Maja Ščuckienė, dešinėje
– karaimė UAB „Kiubėtė“ vadovė Ingrida Špakovskaja

Knygoje amatininkai buvo paprašyti nurodyti savo tautybę – lietuvis, lenkas, karaimas, totorius ir t. t. – tai demokratiška idėja, bet ar visi suprato ir norėjo tą tautybę nurodyti.

Gyvenant daugiataučiame Trakų krašte, norėjosi, kad ir knyga tą atlieptų. Juk iš tiesų amatininkai yra pačių įvairiausių tautybių. Dažnai amatas reprezentuoja konkrečios tautos nematerialų paveldą. Kartu norėjosi parodyti, kad nepaisant įvairovės, mes visi esame panašūs.

Man asmeniškai įdomu ir teisinga atrodo tai, kad tavo knyga tarsi „įteisino“, įtraukė į jau įprastų tautybių būrį rečiau Trakų kraštui priskiriamas nacionalines ar etnines grupes, kaip gruzinai, žemaičiai, aukštaičiai, ukrainiečiai.

Kaip ir visur, Trakų žemėje yra ateivių, išeivių. Kadangi mano tikslas buvo užfiksuoti dabarties realijas, ta platesnė įvairovė tapo neišvengiama, nes tokia yra mūsų dienų socialinė ir kultūrinė tikrovė. O kam teko bendrauti su gruzinų bendruomene, tam neliko abejonių, kad jie savo išskirtine įdomia veikla praturtina mūsų kultūrą. Be vietiniais tapusių žemaičių Trakų amatininkų bendruomenės irgi neįsivaizduoju.

Kai žiūri į kultūrą be išankstinių nuostatų, atsiveria platesnis horizontas.

Papildyčiau, kad žvelgiant į kultūrą per žmones visuomet matai daugiau. Tik noriu patikslinti, kad nepretenduoju daryti etnologinių išvadų, veikiau tikiuosi sudominti etnologus pasidomėti mūsų kraštu, amatų raida ir kaita. Knygoje rasime trumpus tekstus apie skirtingus amatus, jie parengti konsultuojantis su etnologais, bet galiausiai tai yra kūrybinis rezultatas, skirtas įkvėpti domėtis mūsų krašto etnine kultūra, ugdyti ją savo kūrybine veikla.

Daugiakultūriškumą pristatei ir per įvairias šventes. Ko gero pirmą kartą taip vienoje vietoje galėsime pamatyti, kur, kada vyksta atlaidai, kaip savo religines šventes švenčia sentikiai, stačiatikiai ar karaimai.

Man rūpėjo tos šventės, kurios turi tęstinumą ir yra išties svarbios bendruomenei. O jei kas sugalvotų tose šventėse pasisvečiuoti, galėtų pajusti tos bendruomenės dvasią. Tos šventės užpildė visą metų kalendorių, ir visą Trakų rajono žemėlapį. Tiesa, planuoju parengti ir amatų žemėlapį – tiesiog jis į šio projekto rėmus nebetilpo.

Ar tai tavo pašaukimas – rinkti, kaupti, skleisti duomenis apie Trakų krašto amatus ir amatininkus? Juk niekas niekada to neprašė.

Mano artima bendražygė Lolita Piličiauskaitė pastebėjo, kad man patinka vienyti, daryti kažką, kas patiktų visiems, kad teiktų džiaugsmą, kad kurtų tarpusavio ryšį. Kai rengiu šventę, man pirmiausiai rūpi, ar ji reikalinga, ar mes esame vienas kitam reikalingi, ar mes norime pabūti kartu. Kai vyksta kulinarinio paveldo pristatymas, svarbu ne pavalgyti, o pažinti vienas kitą. Sovietmečiu kolektyvizavo priverstinai. Po to mes viso šito nebenorėjome, o nuo 2000 m. vėl pradėjome kurti įvairias bendruomenes. Jų vis daugėja, nes vienam išlikti sunku. Tam reikalingi ir amatų centrai, kad skirtingas veiklas vystantys žmonės galėtų kartu siekti bendro tikslo, kartu dirbti. Na, o knygos tikslas – kad mes visi daugiau vienas apie kitą sužinotumėme ir pasidžiaugtumėme.

Knyga teikia džiaugsmą ir dėl puikių nuotraukų. Kaip pavyko atrasti fotografą – rodos, kad jūs tapote puikia komanda.

Vladą Ščiavinską – „Lietuvos ryto“ fotožurnalistą man nurodė Sigita Nemeikaitė. Man reikėjo žmogaus, kuris mėgsta nuotykius ir nebijo leistis į nepažintus plotus – Vladas toks ir yra. Jis niekada neskaičiavo nei laiko, nei pinigų, ir nuoširdžiai domėjosi šiuo projektu, laukė knygos. Fotografavimas priminė ekspedicijas, nes kartais nežinai, ką atrasi, kiek užtruksi. Knygoje yra ir kitų autorių nuotraukų.

Gal yra koks nors įdomesnis įvykis iš šių išvykų?

Su Sergėjum Jakuševu sutarėme nustatytu laiku atvykti pas jį į ūkį Mamavyje fotografuoti avių. Nuvykus matome kuklų vagonėli, aptvarus ir juose kelis ožius. Kalbamės, kiek nekantraujame, o jis vis mums sako – „Tuoj tuoj pareis“. Galvojam – kas pareis? Tada tolumoje per laukus pamatom judanti didžiulį debesį avių – jos tai susibėga, tai vėl išsiplečia. Sergėjus paleido savo puikius aviganius, kurie tą debesį suvaldė, sustabdė, leido mums nufotografuoti, ir po to gražiai suvarė į tvartą. Ten buvo apie 200 avių – tikra stichija. Beje – Sergėjus – totorių kilmės ukrainietis. Dar labai įstrigo žmonių nuoširdumas – visi laukė, ruošėsi, puošėsi. Esu nuoširdžiai visiems dėkinga už svetingumą ir atradimo džiaugsmą.

Kalbino Lina LEPARSKIENĖ

Jolantos Zakarevičiūtės ir Vlado Ščiavinsko nuotr.

 


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *