Tai, ką šiandien sprendžia ukrainiečiai, mes, lietuviai, sprendėme prieš 100 metų

Parašyta: 2022-04-06 | Kategorija: Istorija, Komentarai, Lietuva, Trakai |

Kas aš – rusas ar ukrainietis – šiandien žiauraus karo sąlygomis šią dilemą sprendžia daugybė Ukrainos piliečių. Kažkada anksčiau, istoriniais Abiejų Tautų Respublikos laikais ir dar vėliau, ukrainietis sprendė klausimą: kas jis – lenkas, rusas, ukrainietis ar net lietuvis?

Pvz., žymiausio Osmanų imperijos sultono Suleimano Didžiojo (1494–1566 m.) numylėtinė, išskirtinė žmona Hürrem Sultan (~1505–1558 m.) palaidota kartu su Sultonu Istambulo Süleymaniye mečetės komplekso mauzoliejuje (jos palaidojimas yra išimtinis – net nusižengiant Koranui), įvairiuose istoriniuose šaltiniuose vadinama tai slave, tai ruse, tai lenke, tai ukrainiete, ar net ir lietuve (nes Žygimanto Senojo valdymo laikais ji buvo totorių pagrobta ir parduota į vergiją iš to meto LDK). Jos, Roksolanos Hürrem Sultan tikroji kilmė:  Anastasija Lisovska, gimusi netoli dabartinio Ukrainos  Ivano-Frankovsko sr. miesto stačiatikių ortodoksų popo šeimoje.

Tautybės klausimai mums, lietuviams ir ukrainiečiams, tapo ypač svarbūs XIX–XX a., kai dėl industrinės (pramoninės) visuomenės iškilimo prasidėjo radikali feodalinės agrarinės visuomenės transformacija – imperijų birėjimas į tautines demokratines respublikas. Naujų demokratinių respublikų gimimas pareikalavo, o ir dar pareikalaus, ko gero, ne tik ukrainiečių, bet ir mūsų kraujo. Nes dar ir šiandien tautų istorijos mato demarkacines teritorijų linijas, kurių teisingumas abejotinas. (1, 2 pav.)

Kas yra tauta ir valstybė?

Vokiečių, rusų ir lenkų valstybės ir tautos sampratoje dominuoja kalba – kalbos kriterijus: kokia kalba kalba tam tikroje teritorijoje dauguma žmonių, tokia yra ir valstybė. Kalba lemia Valstybę. Šiandien Putino Rusija Ukrainą mato kaip „paklydusį“ Rusijos regioną, kurį būtina pamokyti, grąžinti į „teisingą kelią“. Arba – sunaikinti.

Bet Europoje bei pasaulyje egzistuoja ir formuojasi kitokia samp­rata – kalba nėra svarbiausias Valstybės kriterijus. Valstybės teritorijas turi sąlygoti kultūrinė-geo­politinė istorija. Pvz., Šveicarija – 4 kultūriniai istoriniai regionai ir 4 pripažintos valstybinės kalbos. O Austrija kalba vokiškai – nors nebandyk austrui pasakyti, kad jis kalba vokiškai – jis užginčys – austrai kalba austriškai. Kai kurių pasaulio  valstybių valstybinė kalba yra anglų (JAV, Australija, Kanada dar ir su prancūzų, ir kt.). O moderniausioje šių dienų valstybėje Singapūre valstybinė kalba, berods, kinų mandarinų, bet labiausiai vartojama anglų. Anglų kalba virsta pagrindine pasauline kalba – bet neatrodo, kad Didžioji Britanija bandys visas šias pasaulio valstybes, kalbančias angliškai, vėl karu, kaip kažkada, paversti Didžiosios Britanijos imperija.

O Putino Rusija tai jau daro.Jau visą mėnesį ir daugiau, o gal ir nuo pat 2014 m. Krymo-Donecko ginkluotų karinių invazijų ir aneksijų, daugybei ukrainiečių iškilo aštri problema – tenka žiauriausio karo sąlygomis apsispręsti. Tai, kas vyksta Ukrainoje,  panaši problema kilo daugybei Lietuvos gyventojų dar 1918–1922 m., kai kūrėsi nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika: kas aš –
lietuvis ar lenkas, kas aš – lietuvis ar gudas!? Buvo kuriamos tautų nepriklausomybės – formuojamos valstybių sienos (žr. 1 ir 2 pav.).

Kokios bus nepriklausomos demokratinės Ukrainos sienos – ar atsiras istoriškai ilgai besitęsiančios demarkacinės linijos, ar bus pripažintos ankstesnės – senosios? Ukrainos karas – akivaizdžiai baisių žiaurumų, didžiulių emigracijų ir t. t. istorija, kuri tęsiasi ir neaišku, kiek dar tęsis…

Prieš 100 metų pas mus nebuvo labai žiaurus kelias…

Lietuvos nepriklausomos demokratinės respublikos kelią, jos sukūrimo galimybę iškėlė politiškai susikūrusi LSDP dar 1895–1896 m.
pirmajame LSDP suvažiavime Vilniuje (pirmasis dar prieš dešimt­metį išsakęs Lietuvos valstybės galimybės idėją, jos pradininkas yra dr. Jonas Šliūpas). Bet politiškai tik pirmosios LSDP programos (Lietuviškos socialdemokratiškos partijos programos) minimum dalyje teigiama: „Savistovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos,…1895 m.“.  Autoriai –
draugai panevėžiečiai: Alfonsas Moravskis (slap. A. Lietuvis), sulietuvėjęs Lenkijos bajoras, ir dr. Andrius Domaševičius – nutautėjęs lietuvis bajoras. Programa 1895 m. parašyta lenkų kalba, nes autoriai nemokėjo lietuvių kalbos. Teko kreiptis dėl vertimo į valstietiškos kilmės suvalkiečius – K. Grinevičių-Grinių, S. Matulaitį. Programa dvelkė demokratizuotos Abiejų Tautų Respublikos patobulinimo nuostatomis, kurias jau radikaliai, tvirtai lietuviškomis pavertė jauni, ekonomiškai ir kultūriškai prakutusių lietuviškų laisvųjų valstiečių –
ūkininkų vaikai: V. Sirutavičius, Stp. Kairys, Vc. Čepinskis, S. Venclauskis, Kipras Bielinis, L. ir A. Purėnai, J. ir Augustinas Janulaičiai, trys broliai Vileišiai ir daugelis atsivertusių į lietuvybę bajorų: Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, išsilavinusios moterys – bajoraitės, neišvengusios konfliktų su tėvais – lenkiškai kalbančiais ponais-bajorais.

Vertas dėmesio Biržiškų virsmas į lietuvybę. Kai vyriausias sūnus Mykolas, apie 1890 m. Šiaulių rusiškos gimnazijos gimnazistas, tuo metu reikalaujant tautybės užsirašė lietuvis, grįžęs namo gavo iš motinos  pylos: „aš tave pagimdžiau lenku“. Kiti du broliai užsirašė dar „baisiau“ – „žemaitis“. Bet po kiek laiko motina su tuo susitaikė. Tuo metu taip buvo daugybėje bajorų šeimų.

Kas aš – lenkas ar lietuvis?

Būsimi lietuviški kultūrininkai profesoriai St. ir K. Šalkauskiai buvo auginami kietais lenkais. Stp. Kairys, būdamas kietos valstietiškos kilmės nuo Utenos-Anykščių krašto, gimnazistas ir vaikų korepetitorius, rašė: „Pas Šalkauskius išmokau taisyklingos lenkų kalbos…“

Valstietiškose šeimose dėl lietuvybės rimtų problemų nebuvo – tik jau atsirado prieštaravimų, nesutarimų su tėvais dėl kunigystės. Formavosi XX a. lietuviškos pilietinės kultūros laisvamanių socialinis sluoksnis, kuris besikuriančioje Lietuvoje, Šiauliuose, organizavo kultūros draugijas, būrėsi apie populiarųjį švietimo žurnalą „Kultūra“.

XX a. pradžioje prasidėjo neleng­vas mūsų pačių apsisprendimų kelias: dar 1899 m. Juozas Tumas-Vaižgantas Lietuvos Valstybės idėją laikė beprotiškais socialistiškais, net kenksmingais pliurpalais. Tiesa, Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m., kad ir sunkiai sutariant,
T. Vaižgantas ir kiti kultūrininkai pradeda mąstyti kitaip. O jau 1918 m. Vasario 16-osios akto deklaracija, po to 1918 m. neinauguruota kvailystė – Mindaugo II Lietuvos Karalystė, karai, bet, susiklosčius palankiai Europos politinei situacijai, – 1920 m. Steigiamasis Seimas ir galutinai – 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Konstitucija.

Lietuvos demokratinės respublikos Konstitucija buvo priimta – gal su tam tikrais nedemokratiniais nukrypimais, Lietuva pradėjo kurti pilietinę valstybę (iki 1926 m. gruodžio 17 d. kariškių Smetoninio perversmo). Pagrindinis socialinis-ekonominis nepriklausomos Lietuvos idėjinis pamatas buvo sutarimas tarp kairiųjų ir dešiniųjų: dvarų žemių dalinimas valstiečiams-bernams, kurie pradės asmeninę šeimų-ūkių kūrimą. Ypatingas dėmesys buvo savanoriams (laimės Lietuva, savanoris turės žemės savo šeimos kūrimui) ir kartu kultūrininkams (švietimas, lietuvių kalbos, rašto pagrindu kompensuoti lietuvių liaudies kultūrinį atsilikimą).

Bet tai nepatiko bajorams. Jie bėgo į Lenkiją ir iš ten organizavo karinę invaziją (panašiai kaip šiandien Rusija Ukrainoje) apsaugoti besikuriančią Lietuvą nuo rusiškojo bolševizmo. Taip atsirado Želigovščina ir net kruvinas karas su kažkada buvusia broliška Lenkija, kuriai vadovavo litvinas Juzefas Pilsudskis. Tiesa, lyginant su dabartiniu karu Ukrainoje, mūsų 1919–1920 m. karas su Lenkija nepareikalavo didelių aukų.

Lietuvos ir Lenkijos karas dėl Vilnijos 1919–1920 m.

Apie šį karą yra daug rašyta, daug kalbėta, dar ir bus daug rašoma bei kalbama. Šiandien tikslinga prisiminti kai kuriuos, gal ir linksmus įvykius. https://www.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/su-nepriklausomybe-lenkija-837107

Jaunas Lietuvos 2-ojo pėstininkų pulko karininkas V. Landsbergis-Žemkalnis prie Seinų patenka į lenkų nelaisvę. Jį, kaip karininką, pagal garbės žodį pasiunčia savarankiškai keliauti į prie Krokuvos esančią belaisvių stovyklą. Iš ten jis pabėga ir kunigo lenko patariamas perbėga į Čekiją, o iš ten be didelių sunkumų grįžta į Lietuvą.

Prasidėjus Želigovskio „sukilimui“, Lietuvos armijos 2-ojo pėstininkų pulko keli batalionai per Alytų patraukė ginti Suvalkų–Seinų teritorijos į Augustavo miškus. O ten juos apsupo lenkų armija, apsirengusi lygiai tokiomis pat uniformomis, tik ant lietuvių kepurių – Vytis (vadinamoji kumelė), o lenkų – Baltas Erelis (vadinamoji varna). Neryžtingi mūsų vadai iš karto prisipažįsta, kad esame apsupti, kareiviams nurodo, kuria kryptimi bėgti. Kareivius informuoja:  perplauksit upę (atrodo, Ančą) – būsite Lietuvoje.

Taip užpaliečiai šauktiniai Antanas ir Jonas Kirveliai ir pabėgo, dargi išsivesdami kelis žemaičius. Antanas Kirvelis vežiojo arkliais virtuvinį žygio katilą (3 pav.). Tai pulke ilgai sklandė juokingas pasakojimas, kad jis nukirtęs šlajus (raiščiai, kuriais pririšamas vežimas), palikęs lenkams barščius ar košę, pats su arkliais iš apsupimo pabėgęs. O paimti į nelaisvę lietuvių kariai išalkę, nuskurę, pažeminti grįžo po paliaubų į Lietuvą po dviejų mėnesių.

Ukrainiečiams šiandien kur kas aštriau, nei mums prieš 100 metų…

Šių eilučių autorius studentiškais metais buvęs ir Charkove, ir Kryme, Lvove, Užgorode, Lucke, vėlesniais laikais mokslo sferose bendradarbiavęs su Maskvos, Leningrado, Rostovo prie Dono rusais,  taip pat Kijevo ir kitų miestų ukrainiečių mokslininkais, todėl sunku suvokti, kaip šiandieninės Putino politinės demagoginės nesąmonės privertė net kartu armijose tarnavusius karininkus tarpusavio žudynėms!?

Tiesa, man papasakojo 10 metų jaunesnis mano  brolis, kad panaši situacija 1980–1981 m. buvo kilusi ir mums – lietuviams lenkų Gdansko „Solidarność” sukilimo dienomis. Jį ir kai kuriuos atitarnavusius staiga iškvietė į komisariatą, mobilizavo ir pasiuntė į lauko stovyklą Karaliaučiaus krašte prie Tilžės. Ten mėnesį kitą prabuvus, staiga ant platformų buvo užvaryti tankai. Žemaitukai susijaudino, suprato, kad bus siunčiami kariauti su lenkų „Solidarnošč“. Atsinešę samagono pradėjo svarstyti: „Ar šaudysime lenkus…“, o „kaip elgsimės, jei jie šaudys mus “.

Šiandien vykstantis karas Ukrainoje yra žiaurus dviejų kultūrų išbandymas: kas diktuos pasaulio gyvenimą ateityje – Putino rusiškoji karinio-autoritarinio valdymo, ar Vakarų demokratinio – gero ekonominio-socialinio, bet dėl prabangos išplerusio neryžtingo biurokratinio valdymo sistema, kuri mato daugiau prabangą, nei formuluojamą klimato kaitos ir žaliąją ekonomiką.

Visa tai stebi Kinija ir planuoja, modeliuoja: kaip jai Naujojo šilko keliu, socialiniu-ekonominiu ir mokslo-technologiniu kūrybos keliu „perspjauti“ JAV ir Europos Sąjungos galias ar, sukūrus galingesnį už atominį – biologinį ginklą, grasinančia jėga valdyti visą pasaulį.

Tai mes dar galėsime stebėti, o gal  teks ir patiems padalyvauti…

Prof. dr. Dobilas KIRVELIS

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *