„Trakų žemės“ pokalbis gražią šeštadienio dieną su Sofija Dubinskaja (mergautinė pavardė Rajeckaja), skirtas jubiliatės gražaus jubiliejaus proga. Savaitės diena irgi buvo pasirinkta ne atsitiktinai, šeštadienis yra iškiliausia savaitės diena karaimams, kaip katalikams sekmadienis. Kenesoje pamaldos vyksta švenčių proga. Kiekvieną šeštadienį pamaldų nebūna.
Sofija Dubinskaja su šeima: (iš kairės) vaikaitė Dinara, dukra Ingrida, žentas Michailas, vaikaitė Dovleta, dukra Liudmila
Pasakokite, kaip atsikraustėte į savo dabartinius namus Sodų gatvėje? Nes Jūsų mamos namas buvo, kiek žinoma, dabartinėje Vytauto gatvėje.
1925 m. senelis pastatė namą ir padovanojo jį jauniausiai dukteriai – mano mamai. Apie 1944 m. sovietų valdžia namą nacionalizavo, kadangi buvo didelis –
246 kv. m. Tėvai buvo priversti palikti namus, o 1947 m. Trakų centre kilo didžiulis gaisras, kuriuo metu apdegė ir mūsų namas. Todėl valdžia ir nusprendė jį nugriauti. Šis mūrinis, kaip ir dar trys mediniai namai, buvo senelio ir močiutės Špakovskių nuosavybė.
1950 m. tėvams buvo skirtas butas, kuriame dabar yra Trakų turizmo informacijos centras, Karaimų g. 41. (prie pilies). Kai 1954 m. mano tėtis mirė, mamai buvo pasiūlyta pasikeisti butą į mažesnį su kuo nors iš tėvo bendradarbių. Mama pasikeitė į šį mano dabartinį namą (Sodų g.) su Andrejevų šeima. Atsikraustėme čia su mama Elizaveta Rajeckaja, kai man buvo 15 metų.
Papasakokite, kaip Jūsų gyvenime atsirado vyras Michailas Dubinskis?
Mes buvome pažįstami iš vaikystės. Dubinskų šeima gyveno kitoje Karaimų gatvės pusėje priešais mūsų butą. Aš mokiausi su Mišos broliu ir seserimi.
20 metų ištekėjau. Kelis mėnesius gyvenome Vilniuje – tuo metų studijavau. Po to grįžome pas mano mamą. 1961 m. gimė pirmagimė Liudmila ir mes su vyru išsinuomavome butą pas Lavrinovičius, kur pragyvenome penkis metus. Tada persikraustėme gyventi pas vyro tėvus Dubinskius – mirus Michailo seseriai uošvis pakvietė mus gyventi pas juos. Čia 1969 m. gimė antroji dukra Ingrida.
Pirma mano darbovietė buvo bankas. Po to išėjau dirbti į Trakų istorijos muziejų, kur dirbau 12 metų. Tuo metu muziejus labai sparčiai augo. Žinoma, tais laikais muziejuje nebuvo tokių sąlygų kaip šiandien. Jau 40 metų, kai nedirbu muziejuje, bet labai malonu, kad esu kviečiama į jų organizuojamus renginius ir šventes.
Rūta ir Vladimiras Pileckiai su Sofija Dubinskaja
Virtuvėje esate labai gera šeimininkė. Trakuose visi tai žino. Kaip atsidaro šis pomėgis karaimų virtuvei?
Meilę virtuvei paveldėjau iš tėvų. Manau kiekvieną patiekalą visos šeimininkės ruošia truputį savaip. Mama maistą ruošdavo tradicinį ir skanų, sAotų, mokiausi iš jos. Be gerai žinomo karaimų patiekalo kibinų yra ir daug kitų. Aš labai mėgstu čeburekus, mažučius koldūnus Taip pat skanus patiekalas kopta – tarkuotų bulvių ir mėsos kukuliai, panašūs į lietuviškus cepelinus, tik verdami tirštoj sriuboj. Karaimiško šventinio pyrago kylač tešla yra savotiška, sakyčiau „sunki“. Pyragai pinami labai gražių formų, puošiami iš tešlos pintom kasytėm ir gėlytėm. Malda prie pyrago prasideda šventės: vestuvės, jubiliejai, krikštynos.
Kokie žmonės Jus supa, kokie Jums yra artimiausi?
Daug mano giminių jau iškeliavę anapilin. Draugauju su savo bendraamžiais ir jaunystės draugais. Bendrauju su Samulevičių ir Leonovičių šeimomis, su Lavrinovičiais, Juchnevičiais, Jutkevičiais, Milia Lopato, Halina Kobeckaite ir kitais.
Gyvenant Trakuose visada buvo draugų?
Turiu. Su Genute Rudiene draugaujame nuo „banko” laikų, su Urbonų šeima – buvę Michailo bendradarbiai. Buvo daug draugų, šilti santykiai, su kai kuriais susiskambiname ir dabar. Labai draugiška Stanislovo ir Aldonos Mikulionių šeima. Sunku būtų visus išvardyti. Trakai – karaimų sostinė ir todėl daugumą karaimų pažįstu ir bendrauju su jais.
Dėkoju visiems, kurie sveikino mane jubiliejaus proga, atsiuntė laiškus, nuotraukas, linkėjimus.
Dr. Halina Kobeckaitė su a. a. dr. Romualdu Firkovičiumi
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, Juozas VERCINKEVIČIUS
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
