Trakietė Ieva Luškevičiūtė, vos paėmusi brandos atestatą į rankas, drauge su šeima pasileido į kelionę netolimosios Vokietijos link – į nedidelį, tačiau ypatingai klasikinės muzikos tarpe žinomą Koblenz miestelį. Būdama žingeidi ir sportiška, dar būdama moksleive Ieva įkūrė Trakų krepšinio komandos palaikymo šokėjų grupę, kuriai vadovavo iki pat išvykimo į užsienį. Šiandien šokėjos tęsia pradėtus darbus, o Ieva – jau spėjo integruotis į vokiškąją sistemą – dar šių metų rugsėjį ji taps vienos Koblenzo pradinių mokyklų šokių mokytoja!
Ieva Lūškevičiūtė
Apie pasirinktą kelią kalbiname ją.
Esi trakietė. Kaip svarbus tau šis miestas , ne tik dėlto, kad jis – gimtasis?
Man šis miestas ypatingas –ne tik, kad jis man gimtasis, jis taip pat jis yra begalo gražus. Man nereikia jokių jūrų, paplūdimių, kai Trakuose tokia gausybė ežerų – vasarą galiu mirkti ežere, nors ir kiaurą parą. Kalbant atvirai, būnant užsienyje dar kartą suprantu, kaip jų pasiilgau. Trakai man yra pats nuostabiausas ir jaukiausias miestelis, į kurį visuomet norisi sugrįžti.
Buvai ne tik aktyvi Trakų jaunimietė, bet ir subūrei kitas merginas laisvalaikiu palaikyti Trakų krepšinio klubą. Kada prasidėjo Ievos Luškevičiūtės savęs paieškos? Kas tave užvedė ant to kelio, kuriuo pradėjai eiti?
Savęs paieškos prasidėjo man dar būnant vaikui – lankiau begalę būrelių, užsiiminėjau įvairiausiom veiklom. Žodžiu – namuose buvau retas svečias. Bet toks ritmas man patikdavo ir patinka iki šiol labiausiai – žinoti, kad esi reikalinga, kai žinau, kad galiu padėti, padaryti, kažką sukurti. Man reikia veiklos kaip oro, antraip jausiuosi tikrai blogai. Tarp daugybės užsiėmimų, kuriuos lankydavau, visuomet degiau aistra šokiams – jie tyliai ėjo man iš paskos, kai aš verčiausi per galvą, kuo noriu būti. 17 metų supratau, kad galiu prisidėti prie Trakų krepšinio komandos palaikymo ir kartu su bendramintėmis sukūrėme palaikymo šokėjų grupę, kurią jau dabar tikrai daugelis pažįsta. Tad ant šio kelio mane užvedė smalsumas, norėjimas padėti, norėjimas kažką gražaus padaryti bei tikėjimas savimi ir kitais.
Akivaizdu, kad tau nesvetimas lyderystės pojūtis, bet ar tikėjai savo, vadinkime taip, sėkme?
Keistas žodis ta „sėkmė“, kiekvienas ją supranta kitaip. Na, kaip bebūtų, tikrai tikėjau, kad pavyks. Niekada tuo neabejojau – esu per didelė optimistė, kad galvočiau kitaip. Tuos dvejus metus, per kuriuos vadovavau Trakų palaikymo šokėjų komandai, jaučiausi pati laimingiausia, kokia tik kadanors galėjau būti. Buvo pasiekta pilnatvė – jaučiausi savo rogėse. Galėčiau drąsiai teigti, jog esu pozityvioji lyderė iš prigimties – visuomet stengiuosi žmones motyvuoti, juos skatinti kilti laipteliais aukštyn.
Kada ir kodėl pradėjo bręsti mintys išvykti iš gimtųjų Trakų?
Mintys dėl išvykimo mane lydėjo nuo pat pradinės mokyklos. Aš net neįsivaizdavau, kaip galima likti gyventi vienoje vietoje. Būdama ketvirtoje klasėje, atsakinėdama į klausimą – kur save matau po 10 metų, atsakiau, jog save matau studijuojančią Kanadoje arba Vokietijoje.
Ar nesinorėjo išbandyti lietuviškosios aukštojo mokslo sistemos?
Apie tai mąsčiau kurį laiką, tačiau nuo dvyliktos klasės pradžios kurpiau planus susijusius tik su užsieniu, bet žinoma, tuomet dar svajojau tyliai.
Koks pirmasis buvo tavo žingsnis atvykus į Koblenz‘ą?
Pirmasis žingsnis, atvykus į šį miestą, buvo įvairių įstaigų durų varstymas ir dokumentų pasirašinėjimas, registravimas. Tai truko kelias savaites, kol gavau visas garantijas.
Ar mokėjai vokiečių kalbą prieš atvykdama, ar teko pasinaudoti emigrantams suteikiama galimybe mokytis jų gimtosios kalbos atvykus?
Vokiečių kalba man buvo tamsus miškas, nes jo nebuvau gyvenime mokinusis, be „Guten Tag“ bei „Ich liebe dich“ daugiau nieko ir nežinojau, todėl, žinoma, pasinaudojau galimybe integruotis į kitą kultūrą ir lankiau vokiečių kalbos kursus, nes Vokietijoje be jų gimtosios kalbos gali likti stovėti vietoje. Kalba yra raktas, kuris gali atrakinti daug durų. Iš pradžių, neslėpsiu, man tai atrodė labai baisu, nes vokiečių kalba man atrodė kaip kinų – nesuprantama, ne itin graži, žodžiu – buvau išsigandusi. Pirmos savaitės kursuose buvo gana įtemptos. Keturias valandas tekdavo būti kursuose ir mokytis, mokytojai kalbant tik vokiškai – sėdėdavau it musę kandus. Tačiau įvyko lauktasis lūžis ir pamažu pradėjau suprasti ką man sako, išmokau taisyklingai skaityti, rašyti, o galiausiai ir kalbėti.
Kaip Tave priėmė vokiečiai? Papasakok kokią kurioziškiausią/labiausiai įsiminusią situaciją?
Turiu pasakyti, kad vokiečiai priėmė tikrai šiltai. Turbūt pasisekė mums pakliūti tarp gerų žmonių, nes anskčiau buvom girdėję, jog vokiečiai pasižymi uždarumu. Kurioziškiausios situacijos patirtos su tokiais pačiais, kaip ir aš – atvykėliais iš kitų šalių. Įsimintiniausia diena buvo atrakcionų parke, be perstojo pliaupiant lietui. Noriu pasakyti, jog nesvarbu, koks oras, laikas, diena ar koks horoskopas – su emigrantais ilgai tartis nereikia, jie priima sprendimus spontaniškai, sutinka nerti į nuotykius! To su vokiečiais niekada nepatirsi, jie yra įsprausti į rėmus, iš kurių negali išlipti. Todėl čia ir sakoma: „Produktyviausias darbas su vokiečiais, o smagiausi vakarėliai su užieniečiais“.
Ar suderinami lietuvių ir vokiečių požiūriai į gyvenimą?
Iš tiesų kai kada tas požiūris tikrai skiriasi. Pavyzdžiui, kai vokiečiai galvoja apie aukštąjį mokslą, jie nesvarsto apie tai, kiek ateityje uždirbs. Jie mąsto apie tai, kas jiems labiausiai patinka, kokia jų stiprioji pusė. Jie nesiveržia studijuoti universitete, norėdami kažkam kažką įrodyti. Jiems panorėjus jie gali rinktis studijuoti amato profesinėje mokykloje. Kodėl? Viskas labai paprasta – nes jie yra absoliučiai ramus, nes bet kuriuo atveju uždirbs tiek pinigų, kad galėtų oriai gyventi. Gal todėl jie nėra tokie smalsūs. Kaip sakoma – geras gyvenimas tikrai sulėtina smegenų veikimą. Turėčiau pasakyti, kad lietuviai yra daug apkuresni, galvotesni, kūrybiškesni bei išradingesni žmonės. Tai turbūt didžiausi skirtumai.
Ką šiuo metu Ieva veikia Vokietijoje?
Šiuo metu Ieva dirba kavinėje, sportuoja, užsiima smulkiu versliuku bei laukia laiko, kada prasidės B2 vokiečių kalbos kursai.
Kokie jos planai ateityje? Galbūt siekis – aukštasis mokslas?
Aukštasis mokslas yra mano siekis Nr. 1. Neseniai sužinojau, kad galiu įstoti į universitetą be jokių atrankų, nes mano abitūros atestatą pripažino aukščiausio lygio Vokietijoje su vienu aukščiausiu balu. Taigi, dabar man yra atviros durys rinktis kur ir ką studijuoti, trūksta tik išsilaikyti C1 vokiečių kalbos lygio egzaminą, kurį žadu laikyti žiemos pradžioje. O į universitetą planuoju stoti taip pat žiemą, vasaros semestrui.
Kaip dažnai atvyksti į gimtuosius Trakus/Lietuvą?
Į savo tikrus namus atvykstu kas tris-keturis mėnėsius. Po poros savaičių vėl sugrįšiu į savo mylimus Trakus, tai jau pradėjau skaičiuoti dienas!
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Evelina KISLYCH
Nuotr. iš asmeninio I. Luškevičiūtės albumo
