Neįtikima, bet Vilnius 17 metų neturi teisės aktuose nustatytų teritorinių ribų. Vilniaus miesto savivaldybė nuo 2000 metų yra vienintelė Lietuvoje, kuri apima ne vieną, bet du miestus – Vilnių ir Grigiškes bei tris kaimus Grigiškių seniūnijoje. Tačiau dviejų miestų sujungimą nustatantys teisės aktai iki šiol kelia abejonių, mat jų priėmimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Vilniaus miesto taryba dar 2000 metais nusprendė Grigiškių miesto teritorijoje įsteigti vieną iš sostinės seniūnijų ir priimti jos turtą Vilniaus savivaldybės nuosavybėn. Iki tol Grigiškių miestas, turintis beveik 12 tūkst. gyventojų, priklausė Trakų rajonui. Bet sostinės politikai sprendimą priėmė vadovaudamiesi įstatymais, kurių priėmimo Seime procedūras Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad priimant ginčijamus teisės aktus nebuvo tinkamai atliktos vietos gyventojų apklausos, t. y. buvo pažeista jų priėmimo tvarka.
Remiantis bendruoju teisės principu, kad „iš neteisės negali kilti teisė“ (lot. ex injuria jus non oritur), Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir vilniečiais tapusiems grigiškiečiams turėtų kilti teisinių problemų. Pavyzdžiui, Grigiškių gyventojams neaišku, ar iš jų teisėtai reikalaujama mokėti žemės mokestį, skaičiuojamą pagal valstybės įmonės (VĮ) Registrų centro nustatytą rinkos vertę Vilniaus mieste? Ar Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai naudoja žemės sklypus ir kitą turtą Grigiškėse? Ar galioja nekilnojamojo turto sandoriai, atlikti nuo 2000 metų Vilniaus miestui „neteisėtai“ priskirtose teritorijose?
Grigiškės prie Vilniaus prijungtos vadovaujantis įstatymais, kurie iš esmės negali būti taikomi, – taip „Lietuvos žinioms“ aiškino Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymą Vilniuje prižiūrinti Vyriausybės atstovė. „Konstitucijai prieštaraujančios teisės aktų nuostatos negali būti taikomos. Taigi faktiškai susidaro situacija, kad iki šiol nėra teisėtai patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ribų“, – atsakyme laikraščiui sakė Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje Vilda Vaičiūnienė. Grigiškės – miestas Vilniaus miesto savivaldybėje, 17 kilometrų į vakarus nuo Vilniaus centro. Jos išsidėsčiusios abipus Vokės upės ir kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda, į pietus nuo Neries upės. Tai vienintelis Lietuvoje miestas, kuris priklauso kito miesto savivaldybei. Nors Grigiškės yra miestas, oficialus jos statusas nuo 2000 metų kovo mėnesio – seniūnija. Tokių seniūnijų Vilniaus miesto savivaldybėje yra 21.
Prie Vilniaus prijungė be Seimo
„Lietuvos žinios“ gavo Grigiškių gyventojų laišką, kuriame keliami jiems aktualūs klausimai. Grigiškiečiai norėtų sužinoti, kokiu aktu ir kada buvo panaikintas Grigiškių miesto statusas ir Grigiškės prijungtos prie Vilniaus, be to, ar jų prijungimas teisiškai nėra abejotinas. Gyventojų nuomone, „Grigiškės yra miestas Vilniaus mieste“ ir gali būti, kad jie tebeturi konstitucinę teisę išsirinkti savo miesto merą. Nesant aiškumo dėl šio miesto priklausomybės ir statuso, gyventojams kyla ir rinkliavų, ir mokesčių skaičiavimo, ir nekilnojamojo turto bei kitų sandorių teisėtumo klausimų. Į šiuos ir kitus Vilniaus savivaldybės administracijai pateiktus „Lietuvos žinių“ klausimus savivaldybės administracijos Rinkodaros ir komunikacijos skyrius atsakė pateikdamas nuorodą į Vilniaus miesto tarybos sprendimą, o platesnių komentarų pasiūlė kreiptis į Vyriausybės atstovę Vilniaus apskrityje. Minėta nuoroda nukreipia į dokumentą – Vilniaus miesto tarybos 2000 metų gegužės 17 dieną priimtą sprendimą „Dėl Grigiškių seniūnijos įsteigimo ir sutikimo priimti turtą savivaldybės nuosavybėn“. Jame nurodoma, kad vadovaudamasi 1999 metais įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymu bei 2000 metais įsigaliojusiu šio įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymu, taip pat Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro 2000 metų balandžio 5 dienos įsakymu „Dėl turto padalijimo ir finansinių prievolių paskirstymo savivaldybėms tvarkos“ patvirtinta tvarka, Vilniaus miesto taryba nusprendė įsteigti Vilniaus miesto Grigiškių seniūniją. Jos teritorija, remiantis tuo pačiu sprendimu, turėjo apimti Grigiškių kadastro vietovę bei Kariotiškių kadastro vietovėje esančius Neravų kaimą, Salų kaimą ir sodininkų bendriją „Vokė“.
Vilniaus miesto taryba įsipareigojo iš Trakų rajono savivaldybės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn priimti nurodytose kadastro vietovėse esantį turtą, o Vilniaus miesto merą įpareigojo pasirašyti turto, skolų bei finansinių prievolių perdavimo-priėmimo aktus. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnyje nurodoma, kad Respublikos administracinį suskirstymą nustato Seimas. Taigi jokia savivaldybė pati negali panaikinti, prijungti ar perimti kito administracinio vieneto ir jo turto. O prisijungdama Grigiškes, Vilniaus miesto savivaldybė tai padarė vadovaudamasi Seimo priimtais įstatymais, kuriuos Konstitucinis Teismas pripažino neteisėtais. Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje V. Vaičiūnienė „Lietuvos žinioms“ patikslino: pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, savivaldybes steigia, esamas – panaikina, taip pat jų teritorijų ribas ir centrus nustato bei keičia Seimas Vyriausybės teikimu.
Neišsprendžia daugelį metų
Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje atkreipė dėmesį, kad dėl teisės aktų, kuriais nustatomos savivaldybių ribos, nesutariama jau daugybę metų ir politikai niekaip neišsprendžia problemos. Antai pagal 1999 metų gruodžio 21 dieną priimto ir iki šiol galiojančio Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Vilniaus miesto savivaldybei priskirta teritorija ir ribos. Pagal šį įstatymą Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės: Vilniaus miestas (Nr. 0101) ir Grigiškės (Nr. 7937). Bendras savivaldybės teritorijos plotas – 40,1 tūkst. hektarų, teritorijoje gyvena 588,4 tūkst. gyventojų. Įstatymu šios savivaldybės ribos nustatomos pagal Vilniaus miesto (Nr. 0101) ir Grigiškių (Nr. 7937) kadastro vietovių išorines ribas. Šis įstatymas kartu įtvirtina nuostatas ir dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos išplėtimo, tačiau konkrečiai neįvardijant ribų. Pasak V. Vaičiūnienės, bėda ta, kad Konstitucinis Teismas dėl procedūrinių teisės akto priėmimo pažeidimų pripažino, jog Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymas bei jo įgyvendinimo įstatymas pagal jų priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konkrečiai – šioms nuostatoms: 69 straipsnio 1 daliai („Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros“), 33 straipsnio 1 daliai („Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“) ir 120 straipsnio 2 daliai („Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai“). Pasak V. Vaičiūnienės, VĮ Registrų centras daug metų kelia klausimą, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės aktų nuostatos negali būti taikomos, o savivaldybės tarpusavyje susirašinėja. Klausimas šių metų pavasarį buvo sprendžiamas ir Vidaus reikalų ministerijoje, tačiau procesas yra „užstrigęs dėl nežinomų priežasčių“ ir per tiek metų nė kiek nepajudėjo. Nesutampa miesto ir savivaldybės ribos Lietuvos įstatymai nustato, kad šalies teritorija yra skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių. Administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės, o savivaldybė yra sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. „Šiuo konkrečiu atveju labai svarbu atskirti, kada kalbame apie savivaldybę (administracinį vienetą), o kada – apie gyvenamąsias vietoves“, – „Lietuvos žinioms“ aiškino VĮ Registrų centro atstovė spaudai Kristina Petrošienė. Pasak jos, Vilniaus miesto savivaldybė yra administracinis vienetas, o Vilniaus miestas – gyvenamoji vietovė. Ir administracinis vienetas, ir gyvenamoji vietovė turi savo teritorijos ribas. Administracinio vieneto ir gyvenamosios vietovės ribos gali sutapti, bet gali ir skirtis. Pavyzdžiui, Kauno miesto (gyvenamosios vietovės) teritorijos ribos sutampa su Kauno miesto savivaldybės (administracinio vieneto) teritorijos ribomis, o Druskininkų savivaldybės (administracinio vieneto) teritorijos ribos nesutampa su Druskininkų miesto (gyvenamosios vietovės) teritorijos ribomis. Taigi, administracinio vieneto teritorija yra daug didesnė, nes Druskininkų savivaldybėje (administraciniame vienete) yra 65 gyvenamosios vietovės, tarp kurių yra ir Druskininkų miestas.
Pasak K. Petrošienės, anksčiau Vilniaus miesto (gyvenamosios vietovės) teritorijos ribos ir Vilniaus miesto savivaldybės (administracinio vieneto) teritorijos ribos sutapo. Tačiau laikui bėgant prie Vilniaus miesto savivaldybės (administracinio vieneto) buvo priskirtos teritorijos iš gretimų savivaldybių, todėl dabar Vilniaus miesto savivaldybės (administracinio vieneto) teritorijoje yra 92 gyvenamosios vietovės, tarp kurių yra ir Vilniaus miestas (gyvenamoji vietovė), ir Grigiškių miestas (gyvenamoji vietovė), ir kitos. 1999 metų gruodžio 21 dieną priimtas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo minėtų straipsnių pakeitimo įgyvendinimo įstatymas, anot jos, iki šiol yra galiojantis. „Vadovaujantis šiuo įstatymu, Grigiškių kadastro vietovė, kurią sudaro Grigiškių miestas (gyvenamoji vietovė), yra priskirta Vilniaus miesto savivaldybei (administraciniam vienetui). Teisės aktų registre nėra nurodyta, kad minėtas įstatymas negalioja“, – teigė K. Petrošienė. Pagal Registrų centro interpretaciją, Grigiškių miestas nėra atskiras administracinis vienetas, o tik gyvenamoji vietovė, patenkanti į Vilniaus miesto savivaldybės (administracinio vieneto) teritorijos ribas. „Nustatydamas žemės vertes Registrų centras atsižvelgia ne į priklausymą savivaldybei, o į sandorių kainų pasiskirstymą geografiniu principu“, – teigė ji.
Adresų registre įrašo nėra 20 metų
Vis dėlto K. Petrošienė pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybėje teritorijos ribų nustatymas yra problemiškas. Mat 1996 metų balandžio 24 dienos įstatymu buvo panaikintas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 metų kovo mėnesio įsakas „Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo“, kuriuo buvo patvirtintos Vilniaus miesto (gyvenamosios vietovės) ribos. Tačiau nuo to laiko tokio teisės akto, kuriuo Vilniaus miesto ribos būtų nustatytos vėliau, nėra arba jis nepateiktas Adresų registro tvarkytojui. „Todėl ir susidarė situacija, kad Vilniaus miestas (gyvenamoji vietovė) šiuo metu neturi teisės aktuose įvardyta tvarka nustatytų ribų“, – teigė Registrų centro atstovė K. Petrošienė. Adresų registro duomenimis, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje šiuo metu yra 92 gyvenamosios vietovės. Tačiau teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos tik Grigiškių miesto (gyvenamosios vietovės) teritorijos ribos. „Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas sako, kad gyvenamąsias vietoves nustato ir panaikina, jų teritorijų ribas nustato ir keičia Lietuvos Vyriausybė, atsižvelgdama į savivaldybės tarybos siūlymą. Todėl, mūsų nuomone, Vilniaus miesto savivaldybė turėtų imtis veiksmų dėl jų teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių duomenų sutvarkymo ar jų panaikinimo ir Vilniaus miesto, kaip gyvenamosios vietovės, teritorijos ribų nustatymo ir patvirtinimo“, – teigė K. Petrošienė.
KOMENTARAS
Advokatas Valdemaras Bužinskas:
„Jeigu Konstitucinis Teismas pripažįsta kurį nors norminį aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, toks teisės aktas neturėtų galioti ir būti taikomas. Jis negalioja visiems: ir tiems, kurie jį taiko, ir tiems, į kuriuos jis nukreiptas. Jokie lydintys aktai neturėtų būti priimami vadovaujantis teisės aktu, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Toks teisės aktas netenka galios, kol bus priimtas naujas teisės aktas ar ištaisytas šis, ar bus priimtas kitas panašus teisės aktas. Nesvarbu, ar pažeista įstatymo priėmimo tvarka, ar kai kurios įstatymo nuostatos yra antikonstitucinės. Jeigu Konstitucinis Teismas nutarė, kad įstatymas negalioja, jis negali galioti. Logiškai galima suprasti, kad, pavyzdžiui, įstatymas priimtas pažeidžiant kai kurias procedūras. Galima tą patį įstatymą vėliau priimti laikantis visų procedūrų. Tada būtų aišku, ar įstatymą pavyks priimti, ar ne. Bet tokia Konstitucinio Teismo nuoroda įpareigoja tą klausimą svarstyti laikantis procedūrų, kurios buvo pažeistos. Jeigu jų įmanoma laikytis. Tokiais atvejais, kai pilietis ar įmonė kreipiasi į teismą dėl teisės aktų ar rinkliavų, kurie taikomi ar renkami vadovaujantis įstatymais, galbūt prieštaraujančiais Konstitucijai, teismai dažniausiai stabdo bylą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo.“
Faktai
Seimo narių grupės prašymu ištyręs bylą 2001 metų birželio 28 dieną Konstitucinis Teismas konstatavo, kad priimant ginčijamus teisės aktus nebuvo tinkamai atliktos vietos gyventojų apklausos, t. y. buvo pažeista jų priėmimo tvarka. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, vertintina ne tik kaip piliečių teisė, bet ir kaip valdžios institucijų, taip pat ir įstatymų leidėjo, pareiga išsiaiškinti vietos bendruomenių nuomonę, kai priimami sprendimai, susiję su administracinių-teritorinių vienetų ribų pakeitimais. Pagal Konstituciją, nustatyti administracinius vienetus ir jų ribas, taigi ir panaikinti esamas bei steigti naujas savivaldybes, keisti jų teritorijos ribas bei centrus, gali tik Seimas ir tik įstatymu.
Arvydas Jockus,
© Lietuvos žinios
