Michailas Jutkevičius su žmona Vida, 1998 m.

Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ pokalbis su inžinieriumi Michailu Jutkevičiumi, gyvenančiu Trakuose, Karaimų gatvėje, ir besidominčiu karaimų tautos bei Lietuvos istorija.

Pirmiausia norėtume Jūsų paprašyti pristatyti laikraščio skaitytojams savo šeimą ir giminę.

Michailo Jutkevičiaus tėvas Leonas

Gimiau 1947 m. Anos Robačevskos ir Leono Jutkevičiaus šeimoje, Trakuose. Po dvejų metų gimė mano sesuo Zofija. Mano tėvas dirbo pašte buhalteriu, o mama buvo siuvėja, namie vykdydavo privačius užsakymus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ji baigė siuvėjų kursus. Šeima gyveno kukliai, daugiausia iš tėvo atlyginimo. Nors tėvas buvo buhalteris, jis nevykdė jokių machinacijų su pinigais, garsėjo sąžiningumu.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse tėvas buvo išvykęs dirbti į dabartinę Vakarų Baltarusiją, tuo metu priklausiusią Lenkijai. Iš pradžių dirbo paštininku vienoje gyvenvietėje netoli Grodno, vėliau persikėlė dirbti į Kobryną. Pasakojo, kad vietos gyventojai buvo draugiški, linksmi, su daina keliaudavo į darbą. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Ant­rasis pasaulinis karas. Atėjus vokiečiams tėvui buvo iškilusi grėsmė. Jie vos neišsiuntė jo į getą. Tai buvo svetimas miestas, ne visi gyventojai vieni kitus pažinojo. Tėvas pasakė, kad jis yra karaimas. Laimė, vienas vokiečių kariškis buvo skaitęs spaudoje apie karaimus. Tėvui tą kartą pasisekė. Kitas susidūrimas su vokiečiais buvo, kai jis nusprendė grįžti namo į Trakus. Norėjo pėsčiomis įveikti 100 km kelią. Jam kulniuojant keliu namo, važiavo vokiečių karinė technika. Jiems kilo įtarimas, kas čia eina, ar nebus koks šnipas. Laimė ir šįkart buvo tėvo pusėje. Nors, kaip jis sakė, jau bijojo, kad niekada negrįš namo. Labiausiai jis jaudinosi dėl Trakuose likusios savo mamos, mano močiutės Zuzanos. Senelis Jefimas mirė dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Mano senelių šeima buvo pasiturinti. Dar caro laikais senelis buvo pirk­lys, šeima turėjo kelis namus ir užaugino aštuonis vaikus. Mano tėvas buvo jauniausias vaikas šeimoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šeima evakavosi į Charkovą. Deja, tuo metu siautusi epidemija nusinešė šeimos galvos gyvybę. Jefimas Jutkevičius buvo palaidotas Charkove 1915 m. Mano močiutė sugebėjo išsaugoti visus vaikus ir grįžti į Trakus. Tiesa, vyriausia dukra jau buvo sukūrusi šeimą ir likusi Trakuose. Sugrįžus namo šeimai teko spręsti gyvenamojo ploto problemą. Vokiečiams išėjus Trakuose tvyrojo sunki padėtis. Gyventojams trūko būtiniausių daiktų. Senelių namai buvo išrinkti ir sunaudoti malkoms, teko statyti naują namą.

Ana Robačevska-Jutkevič (kairėje) su

Esate diplomuotas inžinierius. Ką baigėte, kur dirbote?

1970 m. baigiau tuometinį pedagoginį institutą, įgijau fizikos mokytojo specialybę. 1972 m. įsidarbinau inžinieriumi Vilniaus puslaidininkių gamykloje „Venta“. Mes buvome vieni iš pirmųjų Sovietų Sąjungoje, kurie dirbo su integralinėmis mikroschemomis. Pas mus Vilniuje buvo mokslinis institutas, o Šiauliuose veikė gamykla „Nuklonas“. Mes konstravome, o jie gamino. Dirbome pagal gynybos ministerijos užsakymą. Tai buvo perspektyvus darbas, gaudavome ir premijas. Deja, darbo sąlygos, tiek važinėjimas anksti iš Trakų į Vilnių, tiek darbas pamainomis turėjo neigiamos įtakos mano sveikatai. Gydytojai ir aš daug nerimavau, kad dažnai sirgau plaučių uždegimu. Tai lėmė, kad nusprendžiau išeiti iš tuometinio darbo ir ieškotis naujo.

Visi trakiečiai žino, kad esate ir vertėjas, kaip pradėjote dirbti Trakų rajono laikraštyje „Galvė“ (tuometinėje „Spartuolio“ redakcijoje)?

Esu baigęs lenkų mokyklą Trakuose. Mokėjau lenkų kalbą, taip pat neblogai ir lietuvių kalbą. Išėjęs iš „Ventos“ nusprendžiau įsidarbinti tuometiniame „Spartuolyje“. Taip 1974–1978 m.

laikraštyje verčiau tekstus iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą. Laikui bėgant sulaukiau pažįstamų komentarų, kad galėčiau rasti geresnį darbą. Įsidarbinau inžinieriumi Elektrografijos institute, Krantinės g., Vilniuje. Mes užrašydavome informaciją elekt­ros būdu ant stiklo plokštelių, po to ant lavsaninių juostų. Atėjus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui suvokėme, kad mūsų darbas yra tik laiko klausimas. Iki 1992 m. įvykdėme numatytus užsakymus, gavome premijas. Ir taip baigėsi mūsų veikla.

1993 m. įsidarbinau UAB Trakų šilumos tinkluose operatoriumi dujinėje katilinėje. Teko mokytis Vilniaus darbininkų ruošimo ceche, kad įgyčiau reikiamų įgūdžių. Šiame darbe dirbau 12 metų, 2005 m. išėjau į pensiją dėl neįgalumo, o 2009 m. – dėl amžiaus.

O koks Jūsų sesers likimas? Kaip susiklostė jos gyvenimas?

Michailo Jutkevičiaus sesuo Zofija (kairėje) su drauge

Kaip jau minėjau, sesuo Zofija už mane jaunesnė dvejais metais. Ji baigė tuometinį pedagoginį institutą, tapo matematikos mokytoja. Ilgai dirbo pedagoginį darbą Vilniaus rajone. Po to ji nutarė persikvalifikuoti ir tapo viena iš pirmųjų Lietuvoje programuotojų. Dirbo net Lietuvos banke. Deja, 2005 m. jos gyvybė užgeso.

Kokius matome poslinkius po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo?

Pokyčiai vyksta teigiami. Karaimų bendruomenei yra sugrąžinti priklausę pastatai, vyksta pamaldos. Ypač džiaugiuosi šiuo metu remontuojama kenesa. Labai džiugina naujas kenesos stogas. Tokio dar nesame turėję.

Pati karaimų bendruomenė pasidarė liberališkesnė, tolerantiškesnė. Dabar vaikai iš mišrių šeimų nėra atstumiami, jie įtraukiami į bendruomenės gyvenimą. Vaikai mielai lanko meno ansamblius, domisi karaizmu. Anksčiau bendruomenė buvo uždara. Mano tėvo brolis Michailas buvo juristas, baigė Vilniuje teisės studijas. Susipažino su vietine lenkaite ir susituokė. Po Antrojo pasaulinio karo kartu su žmona išvyko gyventi į Lenkiją. Vienintelis mano tėvas palaikė su juo ryšius, kiti atsisakė su juo bendrauti. Dėdės šeima susilaukė trijų vaikų. Vieną iš savo sūnų pavadino Leonidu (dabar jis gyvena Niujorke), mano tėčio garbei. Mano tėtis mane pavadino Michailu – dėdės garbei.

Vasarą Jus su žmona Vida dažnai matome prie Trakų Salos pilies, tęsiate seną trakiečių tradiciją –nuomojate valtis turistams ir ekskursijoms. Kokie būtų Jūsų pastebėjimai dėl turizmo?

Ekskursijų kiekis vis didėja. Lietuva tampa vis įdomesnė turistams. Tenka kartais su jais ir pašnekėti. Susidraugavau su vienu vokiečiu Tomu Redmanu iš Diuseldorfo, ne pirmus metus atvykstančiu į Trakus. Jis dirba chemijos gamykloje ir vyksta į Saratovo chemijos gamyklą per Lietuvą. Jis vis stebisi, kaip mes sugebame išgyventi, lyginant mūsų kainas ir gaunamą pensiją. Jis teigė, kad Lietuvoje ir Vokietijoje kainos ne daug kuo skiriasi, bet už tai mažiausia vokiečių pensija siekia 800 EUR.

O gal galite įvardyti, kuo galbūt atvykę turistai į Trakus skundžiasi?

Iš tiesų, ypatingų nusiskundimų nėra, išskyrus viešojo tualeto klausimas – kur jį rasti. Vienais metais netoli Salos pilies buvo pastatytas biotualetas. Matėme, kad buvo sunku jį aptarnauti, žmonės šiukšlino, todėl jį likvidavo.

Ko norėtumėte palinkėti „Trakų žemės“ skaitytojams?

Laikraščiui „Trakų žemė“ norėčiau palinkėti ir toliau išlikti tokiam pat įdomiam kaip ir dabar, o skaitytojams tradiciškai palinkėčiau laimės ir sveikatos.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Nuotr. iš asmeninio Michailo Jutkevičiaus archyvo