Nerimstančio kovotoja dvasia

Parašyta: 2015-01-20 | Kategorija: Lentvaris, Naujienos, Savivaldybė, Seniūnijos, Trakai |
Žurnalistas, poetas, kovotojas Jonas Počepavičius

Žurnalistas, poetas, kovotojas Jonas Počepavičius

Lentvario miesto žurnalistas ir poetas Jonas Počepavičius atšventė savo jubiliejų – 70 metų. Dviejų metrų ūgio vyrą nesunku pastebėti žingsniuojantį gatve, bet ryškiausiai jis matomas savo kūryba, žurnalistine ir visuomenine veikla. Pastaruoju metu jo straipsniai publikuojami laikraštyje „Trakų žemė“.

J. Počepavičius yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Lentvario tremtinių bendruomenės pirmininkas.

Maištaujančiam ir kovojančiam su įvairiomis negerovėmis žurnalistui laikraščio „Trakų žemė“ tribūnos nepakanka, todėl savo mintis ir požiūrį į šių dienų aktualijas publikavo  „Vilnijos kronikoje“, revoliucingas mintis  pastoviai  skelbia autoriniame internete.

Savo nuostatas jis išreiškė šiais žodžiais: „Mano veikiančio žurnalisto principas – Žiūrime ką turime, o ne valdžios primestas – kaip turi būti, todėl  likau amžinoje opozicijoje su katino pensija. Katinas retsykiais virsta liūtu, kurį išmokiau riaumoti“.

Likimas lėmė, kad J. Počepavičius tapo maištingu, nepavargstančiu kovotoju.      Vaikystėje jam teko patirti sovietinę deportaciją, todėl ši skriauda  sužeidė ir iki šiol jis okupantų ir stribų smurto nepamiršta ir gyvena lyg su skeveldra širdyje. Šis skausmas trykšta iš  J. Počepavičiaus eilėraščių. Šit eilėraštyje  „Atlenktu dalgiu per titnagą gyvą“ poetas klausia: „Ar buvo džiaugsmo žmoniško laikotarpį per tą? Ir atsako: „Nedaug, manoji pokario tauta“. Šiame eilėraštyje prisimenami Lietuvos partizanai, sukruvinta miškuos partizanų daina, negrįžę iš Sibiro tremties seneliai ir tėvai.

Maištaujančio kovotojo dvasia ryškiai atsispindi jo 2002 metais išleistoje eilėraščių  knygoje „Sukilimas“. Kiekvienas šios knygos eilėraštis, kviečia sukilti prieš neteisybę, blogį, apgaulę. Autorius šią kuklią knygą skiria savo tėvams Jonui ir Stasei Počepavičiams, 1949 m. kovo 25 d. pasipriešinusiems deportacijai. Iš daugelio eilėraščių prasiveržia nuoskauda dėl vaikystėje patirto brutalaus smurto. „Ir subildės krūtinėje  vaikelis-/ Įdėtas bočių – geliantis raumuo./ Audra virš horizonto. Kelio smėlis/ Ir tu kaip nuplaktas žinių piemuo…“(eil. Širdis ant žurnalisto rašomojo stalo“).

  J. Počepavičius gimė  Davydonių kaime, tėvo gimtinėje, o motinos tėviškė – Lokėnų kaimas, Ukmergės rajone, todėl  jis dažnai pasirašinėja  Lokėno bei Davydonio slapyvardžiais.

  Prasidėjus sovietinei deportacijai Jono Počepavičiaus tėvai išėjo į mišką, todėl stambus 47 hektarų ūkis ir visas turtas sovietų valdžios buvo  nusavintas. Jonas su sesute ir močiute buvo išvežti iš namų ir įkalinti Panoterių  valsčiaus NKVD rūsyje. Gelbėdami savo vaikus ir močiutę tėvai legalizavosi. Po legalizavimosi Jono tėvai buvo ištremtį į Jonavos rajono Tabalų durpyną  Trėmimo dokumentuose buvo nurodyta, kad jie  ištremti „ persiauklėti naujoje darbo klasėje su bandomuoju laikotarpiu“.

Atlikęs privalomą tarnybą sovietinėje armijoje,  J. Počepavičius  studijavo Vilniaus universiteto Istorijos  fakulteto, Žurnalistikos katedroje. Gavęs  diplomą savo žurnalistinę veiklą pradėjo Trakų rajono laikraštyje „Spartuolis“. Netrukus su šio laikraščio redaktoriaus  Paškausko rekomendacija iškeliavo į Vilnių ir buvo priimtas dirbti „Valstiečių laikraščio“ redakcijoje, bet tremtinio biografija nepatiko uoliems sovietiniams sargams ir jam teko ieškotis kito darbo. Surado prieglobstį „Dialogo“ redakcijoje, bet dėl tų pačių priežasčių ir šią darbovietę buvo priverstas palikti, Vėliau, atsisakęs žurnalistinės veiklos, nukeliavo į Rūdininkus ir tapo „Rūdininkų alaus“ restorano administratoriumi. Šioje užeigoje  mėgo apsilankyti ne tik vietiniai gyventojai, bet atvykdavo ir įtakingi politikai.  Vieną kartą čia apsilankę  keli  vadovaujantys socialdemokratai ir diskutuodami su J. Počepavičiumi pasiūlė  redaguoti laikraštį „Lietuvos žinios“. Dirbdamas šioje redakcijoje  J. Počepavičius  nevengė kovingų straipsnių, todėl užrūstino šio laikraščio leidėjus ir vėl liko be darbo. Trakų rajone vėl tribūną gavo laikraštyje „Trakų žemė“. Su šio laikraščio redakcija bendradarbiauja iki šiol.

Kęstutis PETKŪNAS,

Autoriaus nuotr.

 


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite