Pasakoja paskutinis Lietuvos partizanas iš Lentvario Kostas Žukauskas

Parašyta: 2018-08-03 | Kategorija: Lentvaris, Naujienos |

Lentvario mieste mūsų buvo devyni, iš kurių poetas Stasys Kuodzevičius ir Stanislovas Būdėnas, ne kartą pažymėti laikraštyje „Trakų žemė,“ ko beveik sąmoningai vengta kitose regiono leidiniuose. Tiek to. Valdžia nemėgsta gyvų pasipriešinimo autoritetų virš savo „riebios“ kėdės, todėl vėl šakojasi „Titovai“ ir „Vanagaitės“, siekdami sidabriniais Judo plaukais terlioti šventą Lietuvos partizanų atminimą. O štai dar liko neišėjęs, todėl išklausykite partizano prisiminimus, kuriuose matome tikėjimą Dievu ir Tėvyne bei jaučiame ginkluotos jaunystės atgaivą!

Sąjūdis! Kostas Žukauskas prie Lentvario bažnyčios, 1988 m.

Ėjo baugūs 1944-ieji. Mus, jaunuolius, mobilizavo į dar nesibaigusį Antrąjį pasaulinį karą. Perrengti ir apginkluoti keturi dzūkai iš Molodečnos pabėgo į Lietuvą. Ir aš. Ėjome naktį, daugiau kaip penkias paras.Ta proga prisiminkime keturius mano brolius Žukauskus, kuriuos likimas išdėstė taip: Jonas, pilnametis,tąsyk mobilizuotas; du nepilnamečiai – Vincas ir Juozas – man grįžus ir pasislėpus tetos Magdalenos Baltreliškių sodyboje, Prienų r., padėjo kasti bunkerį. Tada save jau ir laikiau Lietuvos partizanu, o ir broliai buvo paliesti tuo koviniu jausmu. Deja, abu žuvo kaip Lietuvos partizanai. Vinco kapas nežinomas, o Juozą naktį giminės slapta perlaidojo.
Taigi kol kas su kastuvu rankose, tarsi mirties ginklu, trise tylomis bunkeriuose skelbėme okupantams negailestingą karą! Po keletą dienų, baigus bunkerio darbus, politinio prieglobsčio pasiprašė kaimynas Juozas. Blogai. Tirpo paslaptis. Bet suteikiau. Iki pavasario Viešpats mus pasaugojo. 1945 09 05 Geležinio vilko rinktinės vado Tigro-Baltrušaičio akivaizdoje kartu su kitais būsimais kovotojais (apie 100) prisiekiau kovoti dėl Lietuvos laisvės. Mano būrys vadinosi Saulėtekiu. Kostas Žukauskas tapo dzūkų partizanu Varnėnu. Rankose jau ne kastuvas, kad, tarkime, krikščioniškai palaidočiau pagėrusį stribą, o šautuvas, naganas ir keletas pėstininko granatų.
Vis dėlto deportaciją stabdėme! Į didesnius mūšius nesivėlėme, vykdėme žaibo operacijas, meistriškai pasitraukdami į miškų gilumą, nes tuo metu sovietai į miškus nesivilko.

Lietuvos partizanas Vincas Žukauskas – Kosto Žukausko brolis

Kartą grįžus iš Kauno, kur vykdžiau užduotį, tėviškėje mane užklupo išdavystė. Kaip ir pas daugelį kitų ginklo brolių, mano pasas ir karinis bilietas, žinoma, buvo netikri. Atsimenu, buvo dar vasariškas rugsėjis. Mane areštavo NKVD karininkas, o jį lydėjo 15 kareivių – stribų nebuvo. Mane nuvežė į Marijampolę, kur tardė ir mušė. Prasidėjo akistatos su išdavikais. Vyko „troikos“ teismas – per dieną buvo per 100 „bylų.“ Manosios išvada – 8-eri metai katorgos, 5-eri – tremties. Manęs laukė Mordovija, Vorkuta ir t. t.

Kostas Žukauskas tremtyje kartu su Lietuvos politinėmis kalinėmis Šiaurės Pečioros rajone

1957 m. grįžau į Tėviškę, kur jau suradau tremtinę mamą Mariją, o tėtis Andrius manęs nesulaukė – atgulė svetimoje žemelėje. Esu iki šiol laimingas, kad kartu su Lietuvos partizanais, o ir broliais, demokratiniams Vakarams įrodžiau, kad mano Lietuva buvo ne aneksuota, o okupuota, šiandienos krašto neprieteliai, kurių, atrodo, daugėja!
Štai ir visas mano apmąstymas. Džiaugiuosi, kad galiu juo pasidalyti su „Trakų žemės“ skaitytojais.

Tekstą surinko ir faksimiles iš asmeninio Kosto Žukausko albumo atrinko Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite