Didžiajai daugumai moterų yra tapę tradicija reguliariai lankytis kirpyklose, grožio salonuose, kad visada atrodytų patraukliai ir traukiančiai akį. Bet užtat kai kalba pasisuka apie vyrus, dažnai galima išgirsti sakant, kad „vyras turi būti vos gražesnis už beždžionę“. Šį klaidingą stereotipą bando keisti jau septintus metus į savo mylimą darbą kasdien skubantis karaimų tautos atstovas Elidijus RAJECKAS, puoselėjantis šeimos verslo tradicijas. Jis yra „Elizaro artelės“ Vilniuje, Užupyje (Malūnų g. 6A) ir Šnipiškėse (Giedraičių g. 60A), vadovas ir kirpėjas-barzdaskutys. Čia yra aptarnaujami tik vyrai – jiems yra kerpami plaukai ir barzdos, taip pat atliekamas plaukų ir barzdos tonavimas.
Yra daugybė laidų, straipsnių apie moterų šukuosenas ir besikeičiančias mados tendencijas. O ar vyrų pasaulyje taip pat vyrauja mados, kalbant apie plaukus ir barzdas?
Taip, čia irgi nėra išimtis, taip pat pastebimos grįžtančios mados. Pavyzdžiui, kas buvo populiaru 1970–1980 m., vėl atgimsta, tik su tam tikromis variacijomis. Dabar labiau yra ištobulinta kirpimo technika ir pati įranga. Į Lietuvą atkeliauja tendencijos, kurios vyrauja Vakarų Europoje, bet gan lėčiau įsitvirtina. Jaunimas yra drąsesnis, nebijo eksperimentuoti, atrodyti kitaip. Kiek tenka keliauti po užsienį, tai Skandinavijoje, pavyzdžiui, vyrams patinka ilgos barzdos.
„Elizaro artelės“ įkūrėjai – Elidijus Rajeckas ir jo sesuo Diana
Kalbant apie barzdas, tai mūsų vyrai jas dažniausiai augina, nes tai tapo populiaru ir kartu tai suteikia daugiau vyriškumo. Dažnai jaunuoliai nori atrodyti vyriškesni, o atauginta ir sutvarkyta barzda gali pakoreguoti net veido formos netobulumus.
Pirmosios barberinės Lietuvoje atsirado apie 2012 m. Su ta banga atėjo ir visos priemonės, naudojamos plaukų ir barzdos priežiūrai. Gamintojai pradėjo orientuotis ir į vyrus, nes anksčiau 80 proc. visos kosmetikos būdavo skirta moterims. Kai mes atsidarėme, pradėjome vesti mokymus vyrams apie galvos plaukus, aiškinti, kodėl reikia prižiūrėti barzdą. Bandome keisti stereotipinį požiūrį ir išmokyti stipriąją lytį rūpintis savimi, nes kai kas mano, kad barzda nereikalauja daug priežiūros – užauginai ir tiek. Bet jei vyras nori, kad ji būtų graži, reikia ją prižiūrėti.
O kaip susidomėjote kirpimu? Kokie keliai Jus atvedė į šią profesiją?
Už viską turbūt reikia dėkoti genams. Mano senelis Elizaras Rajeckas (1914–1966) Panevėžyje 1933 m. pradėjo kirpti vyrus. Tuo metu jam buvo 19 metų. Tarpukario Lietuvoje nebuvo daug barzdaskučių. Tuo metu vyrai ėjo tik kirptis ir skųstis. Po kelerių metų jis su partneriu išsinuomavo patalpas Panevėžyje, Klaipėdos g. 20, ir atidarė savo kirpyklėlę. Vėliau norėjo šias patalpas išsipirkti, tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai šie planai žlugo, nes visas privatus gyventojų turtas buvo nacionalizuotas. Senelis pradėjo, kaip vėliau paaiškėjo, barzdaskučių-vyrų kirpėjų amatą, kuris mūsų giminės gyvenime tapo kertiniu. Mano tėtis Jonas Rajeckas (1944–2016), pats įgijęs inžinieriaus išsilavinimą, mielai apkirpdavo ir savo draugus, ir mane. Kirpti jis išmoko iš savo tėvo, kur vaikystę praleido jo kirpykloje.
Elidijaus Rajecko senelis Elizaras Panevėžyje nuo 1933 m. pradėjo kirpti vyrus
Gaila, kad man neteko pamatyti senelio. Jis mirė gan jaunas, 53 metų amžiaus. Po pusės metų aš gimiau. Jis dar būdamas gyvas žinojo, kad gims anūkas. Gal išeidamas anapilin, perdavė man savo DNR kodą. Mano kirpykla „Elizaro artelė“ kaip tik yra pavadinta jo garbei. Joje kabo senelio Elizaro fotonuotraukos, garbingoje vietoje eksponuojami jo naudoti įrankiai – kirpimo mašinėlės, šukos, skustuvai ir kt. Taip pat renkantis kirpyklos pavadinimą, norėjosi gražaus lietuviško pavadinimo. Tad taip pavyko suderinti du dalykus.
Pats kirpti išmokau jau iš savo tėvo. Būdamas 12–13 m. paauglys jau apkirpdavau savo gimines. Vėliau nemažai praktikos įgijau tarnaudamas sovietinėje armijoje, kur kirpau visus kuopos draugus.
Grįžęs iš kariuomenes ir pabaigęs ekonomikos specialybę dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete, ilgą laiką dirbau finansinėse institucijose, bet kai sukako 40 metų, ėmiau galvoti, kur galėčiau geriau save realizuoti. Sesuo Diana Rajeckaitė paskatino rinktis kirpėjo kelią. Radau darbo skelbimą, kur buvo ieškomas kirpėjas. Mane priėmė, jiems patiko, kad mano šeima yra kilusi iš barberistų. Po poros mėnesių susigrąžinau kirpimo įgūdžius.
Ir tada neilgai trukus atidarėte savo kirpyklą vyrams, kuri tapo giminės verslu…
2017 m. vasario 1 d. pradėjo veikti kirpykla „Elizaro artelė“, kurią įkūriau kartu su sese Diana. Mums norėjosi dirbti, kurti kartu. Be to, sesuo pagal specialybę – kirpėja. Baigusi mokyklą, ji įstojo mokytis į kirpėjų mokyklą Vilniuje ir baigė moterų kirpėjos specialybę. Ir kai gimė jos du sūnūs – Artūras (g. 1995) ir Nikita (g. 1998), po dekretinių atostogų ji ieškojo darbo ir jos kelyje pasitaikė skelbimas – buvo ieškoma vyrų kirpėja. Aš ją padrąsinau ir ji pradėjo kirpti vyrus.
Elidijaus Rajecko jaunėlis brolis Paulius taip pat prisijungė prie šeimos verslo
Deja, prieš porą metų, t. y. 2021-aisiais dėl ligos sesuo mirė. Mūsų verslo išvakarėse, 2016-aisiais, netekau abiejų tėvų. Dabar džiaugiuosi, kad į šį amatą yra įsitraukęs mano jaunėlis brolis Paulius (g. 1997, iš tėvo antrosios santuokos). Kai jis atvažiavo iš Panevėžio į Vilnių studijuoti, ateidavo pas mus pažiūrėti, kaip mums sekasi. Galiausiai mes jį išmokėme kirpti, jam patiko ir jis dabar dirba kartu, tiksliau mūsų antroje kirpykloje, esančioje Šnipiškėse. Mano abu vaikai nesidomini kirpimu. Sūnus Elvinas (g. 1991) baigęs mokslus Danijoje, dabar dirba Stokholme, Švedijoje, o dukrai Amelijai kol kas tik 13 metų, tačiau šiuo metu jos netraukia kirpėjo amatas. Bet ateitis parodys…
Jūs esate trečios savo šeimos kartos kirpėjas. Ką žinote apie savo giminės šaknis?
Mano tėtis Jonas Rajeckas gimė Panevėžyje 1944 m. rugsėjo 8 d., mama Elena Rajeckienė (mergautinė pavardė Robačevska) – Trakuose, Jelenos ir Venjamino Robačevskių šeimoje, 1943 m. gruodžio 16 d. Tėvai susituokė 1966 m., gyveno Panevėžyje. Tėtis, baigęs inžinieriaus studijas dabartiniame Kauno technologijos universitete (tuomet – institutas), pradėjo dirbti Panevėžio „Ekrano“ gamykloje. Dirbo inžinieriumi gamybos sektoriuje, vėliau du dešimtmečius vadovavo šios gamyklos personalo skyriui. Ėmus griūti kineskopų gamybai ir vienai didžiausių Europoje gamyklai, tėtis dirbo komercijos vadovu Panevėžio „Lietkabelio“ gamykloje, kitose komercinėse struktūrose. Mama visa darbingą laiką dirbo Panevėžio projektavimo institute, Katedros gatvėje.
Apie savo prosenelius Chananią ir Peniną (mergautinė pavardė Jutkevič) Rajeckus žinau nedaug. Kiek man žinoma, jie gyveno Panevėžyje, palaidoti Naujamiesčio karaimų kapinėse (Panevėžio r.). Iš vaikystės miglotai pamenu savo prosenelį Chananią, pas kurį teko lankytis. Jis buvo kieto charakterio vyras, kariavęs Pirmajame pasauliniame kare, tautiečių vadintas pravarde Kolčiaku. Jis buvo puikus ir žinomas krosnių meistras. Šeimoje gimė tik vienas vaikas – mano senelis Elizaras. Daugiau vaikų šeima nesugyveno, nes senelio mama anksti mirė, kai jam buvo 12 metų.
Elidijaus Rajecko sesuo Diana
Elizarui būnant 12 metų, jo tėvas vedė karaimę iš Pileckų giminės ir 1927 m. susilaukė dukros Cilės, mano senelio Elizaro sesers. Senelis, jo tėvui sukūrus naują šeimą, augo savo mamos sesers šeimoje.
Senelis Elizaras vedė Elžbietą Lopatto, susilaukė su ja dviejų sūnų – mano tėčio Jono ir Mykolo (g. 1949). Močiutė Elžbieta visą gyvenimą dirbo medicinos sesele Panevėžio ligoninėje, akių ligų skyriuje.
Kaip minėjau, senelio man neteko pažinti. 1966 m. jis mirė, o 1967 m. aš gimiau. Po septynerių metų, t. y. 1974-aisiais pasaulį išvydo sesuo Diana.
Jūs esate karaimų tautos atstovas. Ar mokate protėvių kalbą?
Tėčio mama Elžbieta Lopatto mokėjo karaimiškai. Mamos mama Jelena Robačevska iš viso kalbėjo penkiomis kalbomis: žydų, karaimų, lietuvių, lenkų ir rusų. Mano tėtis nelinko kalbėti karaimiškai, šeimoje mažai bendrauta karaimų kalba, tai man jau ir nepavyko išmokti protėvių kalbos. Vieną kitą žodį žinau.
Kaip Jums svarbu laikytis protėvių tradicijų šiame globaliame pasaulyje?
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę mes visada švęsdavome katalikiškų Velykų atitikmens šventę – karaimų Velykas (Tymbyl Chydžy), kuri iš esmės buvo padėka Aukščiausiajam už tautos išvedimą iš Egipto žemės ir jos valdovo priespaudos į Šventąją Žemę. Taip pat minime derliaus šventę, pirmąjį liepos sekmadienį – mirusiųjų pagerbimo dieną. Mirus senoliams, retėjant mūsų šeimos gretoms, tų minimų švenčių lieka vis mažiau. Tiek mūsų šeimoje, tiek apskritai karaimų bendruomenėje daugėja mišrių santuokų, todėl mažesnės svarbos šventės nueina į užmarštį, pažymimos ir atsimenamos tik jau didžiosios šventės. Retkarčiais apsilankome Vilniaus karaimų maldos namuose – kenesoje.
Elizaras Rajeckas su žmona Elžbieta bei sūnumis Jonu ir Mykolu
Mano tėveliai Jonas ir Elena buvo paskutiniai Rajeckų giminėje, kurie abu buvo grynakraujai karaimai. Mūsų bendruomenės atstovai visada stengėsi ir dabar stengiasi išlaikyti savo identitetą, kalbą, tradicijas. Man smagu, kad mano dukrai irgi įdomi ta kalba, jos šaknys, kurios yra kitokios nei aplinkinių draugų. Kiek ilgai dar gyvuos tradicijos šeimose priklauso tik nuo jaunimo, naujosios kartos, kuriai didelę įtaką daro globalizacija ir asimiliacijos procesai.
Dėkojame už pokalbį. Linkime Jums ko geriausios kloties puoselėjant šeimos tradicijas.
Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asmeninio Elidijaus Rajecko šeimos archyvo
