Adolfo Ramanausko-Vanago nuotrauka, daryta KGB vidaus kalėjime. Vilnius. 1956 m. Lietuvos ypatingasis archyvas

„A. Ramanausko-Vanago istorija šiandien aktuali ne vien dėl pagarbos jo atminimui. Kad Lietuva išliktų demokratija, turime saugoti tai, ką Adolfas Ramanauskas-Vanagas saugojo bunkeriuose: vidinę tiesą, atsakomybės jausmą ir atsparumą melui“, – sako istorikas dr. Arūnas Bubnys.

Prieš 68 metus, 1957 m. lapkričio 29 d., buvo nužudytas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas, su sovietų okupacija kovojęs Lietuvos valstybės vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Pasaulio geopolitinių lūžių kontekste ir nacionalinių grėsmių akivaizdoje Lietuvos pasipriešinimo simboliai kaip niekada yra aktualūs.

Maskva visada siekia ne reformų, o griūties, ne atminties, o užmaršties

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius pabrėžia, kad nors paskutinio partizanų vado likimas dažnai apibūdinamas kaip sovietinės represinės sistemos nusikaltimas, įvykdytas konkrečiu laiku ir konkrečiomis aplinkybėmis, tačiau jo istorija įgauna gilesnį matmenį, jei vertiname ją šiandien prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo kontekste:

„Partizaninis karas vyko Šaltojo karo eroje, kur Vakarų-Sovietų konfrontacija leido lietuvių pasipriešinimui tikėtis paramos, bet neparūpino reikšmingos karinės pagalbos. Žvalgybinės operacijos ir diplomatinė okupacijos nepripažinimo politika turėjo reikšmės tiek partizanų strategijai, tiek sovietiniam reagavimui. Kitaip sakant, Vanago likimas yra vienu metu ir lokali sovietinė represija, ir Šaltojo karo istorijos dalis. Ir šitos paralelės ryškios ir šiandienos geopolitikoje žvelgiant į Ukrainą“.

LGGRTC direktorius dr. Arūnas Bubnys

Lietuvos pasipriešinimas okupantams – Rusijos informacinio karo taikinyje

„Reikia pripažinti, kad informacinis karas yra nuolatinis, skiriasi jo aktyvumo fazių intensyvumas. Adolfas Ramanauskas-Vanagas kaip Lietuvos pasipriešinimo simbolis sovietų okupacijai ir jų vykdytam genocidui visada buvo priešo taikinyje. Šmeižiamas ir niekinimas ne vien pačioje Rusijoje bet ir per jos tarnybų įtakos instrumentus Lietuvoje ir Vakaruose. Tas buvo ypač ryškiai matoma nuo 2018 m. iki plataus masto karo Ukrainoje. Vadinamasis „denacifikacijos“ naratyvas Rusijos plačios dezinformacijos, kiršinimo ir šmeižto kampanijoje buvo ir yra naudojamas prieš visas jos rytų flango kaimynines šalis ruošiantis tolimesniems agresijos veiksmams“, – pabrėžia Strateginių Inciatyvų Centro vadovas Alkas Paltarokas, nuo 2018 metų pradėjęs vystyti daugiasluoksnę pilietinę ir visuomeninės gynybos iniciatyvą „Vanago Lietuva“.

Alkas Paltarokas

Prieš Lietuvą veikia Rusijos tarnybų karo mašina

„Dabar mes esame jau hibridinio karo fazėje, kurios palietė ir mūsų Laisvės kovų simbolius. Jei kalbame apie paminklo Vanagui Merkinėje išniekinimą – jis yra fizinis nusikalstamas veiksmas, kuris buvo suplanuotas Rusijos karinės žvalgybos (GRU, ir tai tik vienas iš daugelio ciniškų atviro hibridinio karo veiksmų, kuriuo buvo siekiama ne tik fiziškai išniekinti paminklą, bet sukelti baimę visuomenėje ir nepasitikėjimą institucijomis, kadangi tyrimas užtruko dėl faktinių aplinkybių. Rusija naudoja bjauriausias priemones terorizuojant mūsų valstybę. Ir jos, deja, yra efektyvios. Priešas gerai išmano savo juodą darbą ir negaili tam resursų. Mes privalome susitelkę gintis – prieš mus veikia didelė ir ypač pavojinga, klastinga Rusijos teroro mašina. Ir tas tęsis, nes eskalacija geopolitiniame kontekste auga. Rusija yra agresorius su ambicijomis užkariauti „vakarines teritorijas“, kas yra įrašyta jos valstybinėje doktrinoje atviru tekstu“, – per hibridinio karo veiksmų analizę aiškina A. Paltarokas.

Okupacinė sistema veikė per įtarumo sėjimą

Pasak valstybės istorinės atminties politiką įgyvendinančios institucijos vadovo dr. Arūno Bubnio, visuotinė baimė ir abejonė tapdavo represijų įrankiais, neretai veiksmingesniais nei fizinė prievarta. Okupacinė sistema veikė per įtarumo sėjimą: kas jeigu tavo bendražygis yra dvigubas agentas? Kas jeigu artimieji nukentės ar net bus suimti ir palūš tardymo metu? Tai buvo bandymas sugriauti partizaninio karo prasmę iš esmės: sukelti nepasitikėjimą, sugriauti bendruomeniškumą, sumenkinti moralinius lyderius. Per melą, įbauginimą, dvigubų agentų infiltravimą buvo ardomas to meto visuomenės atsparumas, partizanų tarpusavio pasitikėjimas.

 „Ir šiuo aspektu Vanagas ir buvo, ir šiandien yra ne tik fizinės sovietinio režimo priespaudos auka, jis – sistemingo bandymo suskaldyti visuomenę ir palaužti jos moralinį stuburą taikinys“, – sako dr. Arūnas Bubnys. „Būtina prisiminti, kad Šaltojo karo metu sovietinė propaganda partizanus vaizdavo kaip „banditus“, o visuomenę – kaip politiškai infantilią ir lengvai manipuliuojamą.“

Dr. Aurelija Juodytė. Victoria Chorna nuotrauka, 2025

A. Ramanausko Vanago prisiminimuose pabrėžiama ypatingai sunki kova

„Šnipas yra daug pavojingesnis už atvirą priešą, nes jis dažniausiai veikia ten, kur jo nesitikima. Pavojingiausi yra atsargūs, gudrūs šnipai, priešo užverbuoti iš tų, kurie kadaise veidmainiškai vaizdavo esą taurūs lietuviai ir todėl jau iš anksčiau buvo įsigiję kitų lietuvių pasitikėjimą. Tik nedaugelis tokių šnipų buvo partizanams prieinami. Jie sulikviduoti. Didžiausia jų dalis užsimaskavusi tebevaro pragaištingą veiklą ir toliau. Priešas juos rūpestingiausiai slepia…“, – skaitome Adolfo Ramanausko Vanago atsiminimuose. Apie mūsų laikus partizanų vadas perspėja:

„Ateities nepriklausomoje Lietuvoje [toks šnipas] vaizduos save buvus didžiausiu patriotu, drąsiai kovojusiu su priešu okupacijos metais. Juk priešas dabar tokiems svarbiems šnipams kaip tik ir liepia vaizduoti save tauriais lietuviais, pasisakyti ir kartais net veikti prieš komunistinę santvarką. Šnipų veiklos dirva yra tokia plati, jų metodai tokie įvairūs ir skirtingi, kad čia apie visa tai papasakoti tiesiog neįmanoma… “, – savo prisiminimų knygoje „Daugel krito sūnų… partizanų gretose“ apie sudėtingą kovą rašė A. Ramanauskas-Vanagas.

Ryškus sistemingas mėginimas susilpninti valstybę

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus patarėja dr. Aurelija Juodytė priduria, kad šiandien panaši priešiško veikimo logika grįžta kitomis formomis: per socialinius tinklus, anoniminius šaltinius, botų atakas ir trolių fermas:

„Post-tiesos visuomenėje diskusija tampa nebe argumentų, o įspūdžių mūšiu – kas garsiau, kas emocingiau, kas labiau šokiruoja, kas greičiau sukelia nepasitikėjimą institucijomis,“ – sako ji.

Pasak komunikacijos specialistės, bandant susivokti, kaip atskirti demokratinę kritiką nuo sistemingo mėginimo susilpninti valstybę, reikia žinoti, kad demokratinė kritika yra konkreti. Ji nurodo problemą, instituciją, sprendimą, siekia pagerinti valdymą, remiasi faktais ir tikrinama informacija bei pripažįsta valstybės egzistencinį interesą – nacionalinį saugumą ir nepriklausomybę.

„Na, o kritika, kuri yra hibridinio karo ginklas, skleidžiama apibendrinta – girdime, „viskas supuvę“, „nėra už ką balsuoti“. Tokia kritika siekia pakirsti pasitikėjimą, jai norisi delegitimuoti, o ne pagerinti, ji remiasi sąmokslais ir emocinėmis manipuliacijomis. Be to, ji nuolat nukreipia į naratyvą, kad Lietuva esą nepajėgi pati apsiginti. Tai netiesa“, – teigia dr. A. Juodytė

LGGRTC pranešimas