Rugsėjo 27-oji – Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Ta proga norisi prisiminti ir geru žodžiu paminėti kelias socialinės globos įstaigas bei jų darbuotojus, su kuriais teko turėti nemažai reikalų per kelis pastaruosius metus.
Bendra Šv. Domininko namų socialinių darbuotojų, globotinių ir praktikantų nuotrauka
Nuotr. iš socialinio tinklo „Facebook“, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro paskyros
Man tenka rūpintis jau 86-erių metų sulaukusiu savo pusbroliu Enriku Mališausku. Jis keliolika metų gyveno vienas savo name Aukštadvaryje. Enrikas su mirusiais tėvais yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais už trijų žydų išgelbėjimą nuo vokiečių karo metu Srednikuose prie Aukštadvario, pripažintas Laisvės kovų (neginkluotos rezistencijos) dalyviu. Už tai gauna valstybinę II laipsnio pensiją. Be to, Enriką remia Lietuvos žydų bendruomenė ir Maltos ordinas.
Laikui bėgant ir blogėjant Enriko Mališausko sveikatai, teko prašyti Čižiūnų socialinių paslaugų centro (ČSPC) darbuotojų teikiamos pagalbos į namus. Ilgą laiką geranoriškai padėjo dalykiška direktoriaus pavaduotoja Vilma Kozelienė ir vyr. soc. darbuotoja Jolita Jukovič. Enrikas labai mėgo jaunas ir energingas į namus ateinančias darbuotojas Astą Stankevičienę, Ritą Vaitkevičienę, Vilmą Černiauskienę. Jos kiekvieną darbo dieną, bet kokiu oru skuba į paslaugų gavėjų namus. Darbuotojos atveža maisto produktus, vaistus, gamina valgį ir pamaitina savo globotinius, tvarko jų namus, sumoka mokesčius. Taip jos praskaidrina sunkią senyvų vienišų žmonių kasdienybę, suteikia jiems galimybę dar kurį laiką pagyventi savo namuose. O tai labai svarbu gyvenimo rudens sulaukusiems žmonėms. Jiems dar aktuali patarlė „Ligos, terbos ir turmos neatsižadėk“. Deja, ČSPC soc. darbuotojų pagalba į namus teikiama daugiausiai po 2 val. darbo dienomis. Likusią kasdienės paros dalį, savaitgaliais ir švenčių dienomis senoliai lieka namuose vieni.
2017 m. sausį Enrikas Mališauskas netikėtai pateko į Trakų ligoninę ir paaiškėjo, kad jis po kelių savaičių gydymo nebegalės toliau gyventi vienas. Labai nedrąsiai ir nieko gero nelaukdamas aš kreipiausi į VšĮ Šv. Domininko namai Aukštadvaryje. Jie yra įsikūrę buvusiame Dominikonų vienuolyne, teikia trumpalaikes ir ilgalaikes socialinės globos paslaugas senyvo amžiaus žmonėms. Visai netikėtai buvau tuoj pat maloniai priimtas direktorės Janinos Stadalnykienės ir įdėmiai išklausytas.
Po to buvo parodytos gyvenamosios patalpos, valgykla, poilsio ir laisvalaikio darbų kambariai, biblioteka ir renginių salė, koplyčia. Man patiko jaukūs ir tvarkingi kambariai, maloni aplinka, nedidelis globotinių skaičius (16–20), jų rankdarbiai, įdomūs renginiai. Svarbu atrodė ir tai, kad visi globotiniai vaikšto, geru oru išvedami į gražiai tvarkomą kiemą. Enriką galės aplankyti buvę kaimynai ir giminės, gyvenantys Aukštadvaryje bei jo apylinkėse. O svarbiausia, kad jis visą laiką „turės stogą virš galvos“, ištisą parą bus prižiūrimas, laiku maitinamas, gaus reikalingus vaistus ir higienos priemones, galės bendrauti su žmonėmis, gyvens bendrame kambaryje tik su vienu kaimynu. Esant reikalui bus nuvežtas konsultuotis ir gydytis į ambulatoriją Aukštadvaryje arba ligoninę Trakuose.
Tuoj pat aptarėme Enriko Mališausko globos ir finansines sąlygas bei aš atsivedžiau jį apžiūrėti naujos gyvenamosios vietos. Enrikas sutiko apsigyventi už kelių šimtų metrų nuo savo namų Šv. Domininko namuose. Jau kitos dienos rytą jų direktorė pati atvyko su soc. darbuotoja pasiimti Enriko su būtiniausiais daiktais. Mane labai nudžiugino toks jų operatyvumas ir atsakingumas. Tik graudi buvo Enriko atsisveikinimo su savo namu ir šunimi scena, visiems byrėjo ašaros.
Bet Enrikas Mališauskas jau beveik dvejus metus sėkmingai gyvena Šv. Domininko namuose, priprato juose, o man lyg kalnas nukrito nuo pečių dėl kasdienės jo priežiūros. Iki šiol reguliariai ir maloniai bendraujame su direktore J. Stadalnykiene, soc. darbuotoja Edita Radišauskiene, kurios savo širdis atiduoda globotiniams. Jie myli ir gerbia už rūpestingumą soc. darbuotojos padėjėjas Rasą Divonienę, Ingą Uscilienę, Genutę Cichanovičienę, Romą Juozapavičienę. Neįsivaizduojami Šv. Domininko namai ir be devynių amatų meistro Silvestro Junevičiaus. Juose praktikas atlieka Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro (PMC) Aukštadvario skyriaus Soc. darbuotojo padėjėjo mokymo programos mokiniai bei Šv. Ignaco Lojolos kolegijos soc. darbo bei sielovadinės rūpybos grupių studentai. Globotiniai visada nekantriai laukia jų, pasiilgsta jaunatviško šurmulio ir gyvybingumo.
Deja, Enriko Mališausko pensijos nepakako Šv. Domininko namų globos paslaugoms apmokėti, nors darbuotojų atlyginimų vidurkis vos siekia 500 Eur/mėn. Teko kreiptis pagalbos į Trakų r. savivaldybės Socialinės paramos skyrių. Jo vedėja Danutė Zalieckienė, jos pavaduotoja Anželika Vunš, darbuotojos Teresa Charukevič ir Agnė Stepanenko labai jautriai reagavo į mūsų keblią finansinę padėtį. Jų geranoriškų pastangų dėka Enrikui buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, paskirta jos išlaidų tikslinė kompensacija. Be to, sumokama trumpalaikės socialinės globos Šv. Domininko namuose trūkstama mokesčio dalis iš savivaldybės lėšų. Dabar kruopščiai ruošiami dokumentai nuolatinei globai nustatyti.
Šiuo straipsniu noriu ne „pasibėdavoti“, o tik parodyti, kiek daug reikia soc. darbuotojų vos vieno žmogaus globai užtikrinti. Koks sudėtingas, įvairiapusis ir atsakingas yra jų darbas, už kurį, deja, per menkai atlyginama materialiai. Gerais darbais kūnui ir sielai besidalijantys soc. darbuotojai ir jų padėjėjai žymiai palengvina vienišų senolių ir neįgaliųjų būtį. Už tai jų globotinių dėkingumas yra neįkainojamas.
Profesinės šventės proga noriu nuoširdžiai padėkoti visiems minėtiems ir nepaminėtiems Trakų rajono ir Lietuvos socialiniams darbuotojams bei palinkėti Jiems ištvermės, nesenkančios kantrybės, meilės ir jėgų suteikti viltį vienišų, skurstančių ir žmonių su negalia gyvenimuose.
Su gilia pagarba buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto
prof. dr. Vacius MALIŠAUSKAS
