Trakų kleb. dek. Jonas Varaneckas ir vikaras kun. Rimas Kalmatavičius (dešinėje). Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Š. m. birželio 8 d. Vilniaus arkivyskupijoje kunigams įteikti paskyrimai, pagal kuriuos kunigas Rimas Kalmatavičius atleidžiamas iš Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos vikaro pareigų, kurias ėjo 9-erius metus, ir skiriamas Naujojo Daugėliškio Šv. Joa-kimo ir šv. Onos parapijos klebonu, Paringio Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu ir Kačergiškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios rektoriumi. Į jo vietą Trakuose yra paskiriamas kunigas Juzef Makut, kuris prieš tai buvo Paberžės Švč. Jėzaus Širdies parapijos vikaras.

Paskutinį kartą su Trakų parapijos tikinčiaisiais kun. R. KALMATAVIČIUS melsis šį sekmadienį, birželio 26 d., šv. Mišiose 10:00 (lenkų k.) ir 12:00 val. (lietuvių k.). Ta proga „Trakų žemė“ susitiko su gerbiamu Ganytoju ir uždavė keletą klausimų.

Gal galėtumėte prisiminti, kada pirmą kartą išgirdote apie Trakų parapiją?

Išgirdau dar tada, kai įstojau  į Vilniaus kunigų seminariją, o čia į parapijos namus atvažiavome, kai buvau pirmame kurse  – berods, tai buvo 2003-ieji. Čia praleidome visą savaitę.

Taip pat mane apėmė nuostabus jausmas, kai sužinojau apie Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, stebuklingojo paveikslo istoriją – kad ji karūnuota Popiežiaus karūnomis (1718). Tai man paliko neapsakomą įspūdį, nes iki tol nebuvau apie Ją girdėjęs.

O kokius jausmus beveik prieš dešimtmetį Jums sukėlė paskyrimas į Trakus?

Buvau labai nustebęs, nors Trakai man nebuvo visiškai svetimas kraštas. Dar iki paskyrimo čia trejus metus esu dirbęs ir Lentvario parapijoje. Mes keliaudavome po Trakų dekanatą, padėdavome vieni kitiems, pvz., atvažiuodavome klausytis išpažinčių. Čia Trakuose dirbo ir mano kraštietis kun. Valdas Girdžiušas. Mes abu esame kilę iš tos pačios parapijos, čia aš atvažiuodavau pas jį į svečius.  Iš tiesų, labai nustebau, kai mane paskyrė dirbti į Trakus, kur praleidau 9-erius metus.

Tai kas buvo sunkiausia per šį laikotarpį?

Negalėčiau įvardyti kažkokio dalyko, kuris būtų man kaip sunkiausias. Tiesiog visur yra žmonės, prie kiekvieno reikia mokėti prieiti, užkalbinti – ir seną, ir jauną. Iššūkių buvo daug, bet su Dievo pagalba ir dirbant su klebonu dekanu Jonu Varanecku viską įveikėme.

Bet gal vis tiek galima išskirti keletą dalykų, kurie nebuvo labai lengvi Trakų parapijoje?

Kai atvykau čia ir teko aukoti pirmąsias Mišias lenkų kalba, o prieš tai aš trejus metus dirbau savo krašte ir buvau pamiršęs šią kalbą, buvo visas šlapias nuo streso. Juk mišiolo lenkų kalba sandara yra visai kita negu lietuvių kalba. Man reikėjo viską susirasti, prisiminti. Tad šv. Mišios ir pamokslai lenkų kalba man buvo didelis iššūkis. Taip pat kadangi man teko daug bendrauti ir su lenkų bendruomene jų gimtąja kalba, tai pradėjau klausytis pamokslų lenkiškai per Youtube, kad mano kalba būtų turtingesnė.

O kaip čia, praleidęs beveik dešimt metų, galėtumėte apibūdinti Trakų parapiją? Kaip tie Trakai Jums atrodo?

Man skambino į mano vietą atvykstantis naujas kunigas Juzef Makut ir prašė papasakoti apie parapiją. Natūralu, kad kai mes visi gauname naują parapiją, esame šiek sunerimę, nes tai – nauja vieta, nauji parapijiečiai. Tai nuraminau jį, pasakiau, kad čia viskas yra gerai – yra gyva bendruomenė, atvykstantys piligrimai, yra tie, kurie nori priimti sakramentus (Santuokos, Krikšto ir t. t.), kad bendravimas neapsiriboja tik su parapijiečiais, o yra kur kas platesnis.

Išskirtinis dalykas Trakų parapijoje yra Trakinių atlaidai, kuriuos tekdavo organizuoti ir rūpintis. Taip pat ypatingas dalykas yra ir transliacijos per Marijos radiją – čia mažai, kur parapijose tai vyksta. Tai reikėdavo ir kunigus kviestis, ir pačiam aukoti šv. Mišias, ir pamokslui ruoštis iš peties, nes tave girdi visa Lietuva.

Kitas niuansas – buvusiame „Trasalyje“ atsidarė slaugos namai „Addere Care“, kuriuose yra daug ligonių, tad turime eiti pas juos ir aukoti šv. Mišias.

Pagrindinis Trakų parapijos bruožas – gyva  bendruomenė – ir jaunų, ir pagyvenusių, ir turinčių šeimas. Taip pat čia sekmadieniais ir kitomis dienomis vyksta dvejos šv. Mišios – lietuvių ir lenkų kalbomis.

Dar aptarnavote ir Senųjų Trakų parapiją.

Tai – irgi unikali, istorinė vieta. Taip pat Senuosiuose Trakuose veikia vienuolynas, kuriame dabar jau yra įsikūrusios Dievo gailestingumo seserys. Žinoma, šioje parapijoje yra daugiau lenkiškai kalbančių parapijiečių. Gal kartais to dėmesio būna jai ir mažiau nei Trakų parapijai, bet stengiamės palaikyti dvasią, šventes švęsti, organizuoti kursus.

O kaip su kitomis Trakų dekanato bažnyčiomis?

Esame kaimynai, stengiamės bendrauti su kunigais ir, kai reikia, pagelbėti. Dar vienas unikalus dalykas šiame dekanate – tai rekolekcijos: advento, gavėnios. Mes visi draugiškai padedame vieni kitiems per visą dekanatą. Tai, žinoma, yra Trakų kleb. dek. Jono Varanecko nuopelnas. Džiaugiuosi, kad galėjau dirbti su juo. Manau, kad jis yra autoritetas parapijai. Bet taip pat džiaugiuosi, kad savo gyvenime pažinojau ir mons. Vytautą Pranciškų Rūką. Niekaip negalėjau kitaip kreiptis į jį, tik kaip žodeliu: „Tėveli“. Tai yra tikrai gražiausias, nuostabiausias kunigo pavyzdys. Kai tik būdavo galimybė, visada stengiausi iš jo išgauti žinių, prašydavau, kad jis man ką nors papasakotų, nes mačiau, kad tai yra gyva legenda. Kai tik prieš Mišias atsirasdavo laisvo laiko, tai klausdavau: „O kaip, Tėveli, būdavo tada ir tada?“ Džiugu, kad mes – dviejų kartų kunigai  – galėjome bendrauti, dalytis ir, kai reikėdavo, patarnaudavau jam. Jis man viską papasakodavo.

 Tad esu laimingas, kad gyvenime sutikau ir kleboną, ir monsinjorą.

Dabar esate paskirtas Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir šv. Onos parapijos klebonu, Paringio Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu ir Kačergiškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios rektoriumi. Papasakokite apie savo kraštą, tėviškę, į kurią sugrįžtate.

Mano šeima yra kilusi iš Mielagėnų. Turiu mamytę Marijoną ir seserį Oną, tėvelis, deja, jau yra iškeliavęs į Amžinybę.

Kalbant apie gimtinę, čia gyvenantieji yra labai pamaldūs. Tas kraštas turbūt tuo ir išsiskiria. Pagalvokite, šiuo metu yra trys dirbantys kunigai, kilę iš Mielagėnų parapijos. Tai yra ir patriotiškas kraštas. Kai vyksta svarbiausios valstybinės šventės, tai kaimuose renkasi žmonės, iškeliamos Trispalvės, organizuojami renginiai.

Ko palinkėtume mūsų skaitytojams ir visiems savo parapijiečiams?

Labai noriu padėkoti Dievo apvaizdai, kad aš buvau šiame krašte, jį pažinau. Tai – nuostabi vieta. Dėkoju Švč. Mergelei Marijai, Lietuvos Globėjai, kadangi 9 metus buvau šalia Jos, meldžiausi Jai ir kartu už kitus žmones. Tikiuosi Ji lydės mane ir toliau gyvenimo kely.

Taip pat noriu padėkoti visiems tikintiesiems. Pirmiausia klebonui dekanui Jonui Varaneckui už jo tėviškumą, palaikymą ir atsiprašyti už tai, ką padariau ne taip. Taip pat kad ir tikintieji man atleistų, jeigu kas buvo ne taip.

Dėkojame už pokalbį. Linkime Jums Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, globos ir palaimos.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ ir Irma Stadalnykaitė