Žvilgsnis į karaimų kulinarinį paveldą ir tradicijas

Parašyta: 2023-10-25 | Kategorija: Karaimai, Lietuva, Namai, Naujienos, Trakai |

Karaimų restorano „Kiubėtė“ Trakuose savininkė Ingrida Špakovskaja

Kur ir kada patogiausia kalbėtis apie artimos tautos tradicijas ir gyvenimo būdą? Paprastai prie stalo gurkšnojant puodelį arbatos ar kavos. Panašiai bendravome su karaimų restorano „Kiubėtė“ Trakuose savininke Ingrida Špakovskaja,  kalbėdamiesi apie karaimų kulinarinį paveldą ir kitas tradicijas, kurių daugumą  puoselėja ponios Ingridos šeima.

Kiubėtė – šeštadienio patiekalas

Trakuose gimusi, užaugusi ir tame nedideliame mieste tebegyvenanti Ingrida Špakovskaja pastebėjo, kad dauguma patiekalų karaimų virtuvėje yra gaminami iš mėsos ir tešlos. Vienas tokių yra kiubėtė –  šventadienio, kuriuo karaimai laiko šeštadienį, patiekalas.

„Kiubėtė – tai pyrago formos patiekalas, gamintas vienas visai šeimai,  dabar – ir mano  patentuotas prekinis ženklas. Kažkada šeimos buvo didesnės – augino po 6 – 9 vaikus – tad ir kiubėtė būdavo kepama viena visai šeimai. Pyrago viršutinė dalis apipjaunama pagal pynutę ir suvalgoma su sultiniu, o likusi dalis su mėsos įdaru valgoma kaip antras patiekalas“, – pasakojo ponia Ingrida, pastebėdama, kad dabar šeimos mažos, vienas mėgsta vieną, kitas – kitą, į žmogaus norus atsižvelgiama, todėl kepa šio patiekalo porcijas, skirtas vienam asmeniui. Kažkada tokio pasirinkimo nebūdavo – ką močiutė ar mama padėdavo ant pietų stalo, valgydavo visi šeimos nariai, net negalvodami, kad galėtų būti kiekvienam paduodamas kiek kitoks valgis.

Kodėl kavinė pavadinta būtent šio patiekalo pavadinimu? „Norėjome ją pavadinti tradicinio karaimų patiekalo pavadinimu. Kibinai žinomi labiau, bet tokiu pavadinimu Trakuose restoranas jau buvo“, – pastebėjo pašnekovė.

 

Tie garsieji kibinai

Labiausiai visiems žinomi karaimų nacionaliniai patiekalai yra ne kiubetė, o kibinai, pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėliai su pjaustytos mėsos įdaru. Jie dažniausiai gaminami su aviena arba jautiena, mat karaimai nevalgo kiaulienos – kaip dauguma  Pietų tautų. Tiesa, karaimiškai kibinas yra kybyn, panašiai kaip ir lietuviškai, o šio žodžio daugiskaita jau skamba gana netikėtai – kybynlar. Beje, tokiu pavadinimu taip pat yra Trakuose restoranas, siūlantis paragauti karaimiškų patiekalų.

„Į kibinus mėsa pjaustoma kubeliais, o į kiubėtė kapojama stambesniais gabaliukais, dažnai ir su kauliuku. Vištiena visada buvo maišoma su ryžiais. Taip gamino mano abi močiutės, taip gamina mano mama, taip ir aš gaminu. Tradicijos yra tai, ką matėme nuo vaikystės, tai tampa ir gyvenimo  būdu“, – sakė I. Špakovskaja.

Ingrida su vyru Michailu ir dukromis Dovleta ir Dinara

Beje, restorane „Kiubėtė“ galima užsisakyti šio pavadinimo patiekalų su skirtingais įdarais: su žuvimi, aviena, jautiena, vištiena, baravykais, sūriu, kopūstais. O desertui siūlomos kiubėtė su graikiniais riešutais ir medumi, su džiovintomis slyvomis, obuoliais arba vyšniomis.

„Mano močiute kiubėtė dažniausiai kepdavo su aviena, jautiena arba vištiena, tačiau restorane norisi daugiau įvairovės, tad teko ieškoti medžiagos apie kitų šalių karaimų virtuvę“, – sakė pašnekovė.

 

Daug daržovių ir mėsos

Karaimai kepa ir čeburekus, kurie vadinami čirčir. Taip pat kepa užkepėles, verda koldūnus – šie patiekalai rytietiški, tikėtina, atkeliavę į mūsų kraštą kartu su karaimais ir totoriais.

Iš grynai mėsiškų patiekalų populiariausias yra šišlik, dažniausiai kepamas iš avienos, tačiau neretai ir iš jautienos, veršienos. Pasak I. Špakovskajos, šišlik pavadinimas „sutalpina“ du patiekalus: tai, ką ir lietuviai vadina šašlyku ir didelį keptą mėsos gabalą. Prie abiejų jų tinka marinuoti svogūnai, švieži ir rauginti agurkai, kitos daržovės.

„Dabar šišlik dažniausiai valgome su pomidorų padažu, o anksčiau – su namuose pagamintais daržovių padažais ar su šviežiomis, raugintomis, pakeptomis, troškintomis daržovėmis“, – pastebėjo pašnekovė.

Ar karaimai iki šiol nevalgo kiaulienos? „Religija neleidžia, bet negaliu sakyti, kad nevalgo. Tačiau gaminant šventinius  patiekalus kiauliena nenaudojama. Mano tėvukas buvo niekada neragavęs kiaulienos, sakydavo: „Negaliu nė į burną įdėti“, – pasakojo ponia Ingrida, prisipažinusi, kad dažnai kepa kiaulienos šašlykus. Tačiau turi pažįstamų karaimų, kurie būtinai paklausia – iš kokios  jie mėsos, nes nevalgo kiaulienos.

 

Kasdienai – sriubos ir kompotai

Restorano „Kiubėtė“ savininkė pastebėjo, kad kasdienis ir šventinis karaimų maistas labai skyrėsi.  Kasdienai pietums moterys šeimai virdavo sriubos – kaip tradicinė visų pirma minėtina tiršta mėsiška ilgų plonų makaronų sriuba tutmač. Makaronus šeimininkės darydavo namie pačios: iškočiojusios  didelį tešlos skritulį plonai, tešlą kiek padžiovindavo, paskui susukdavo ir plonai supjaustydavo. I. Špakovskajos senelių namuose dažnai virtos ir daržovių sriubos, ypač pupelių, kopūstų – šviežių arba raugintų. Ir sriubos paprastai būdavo su mėsa – tirštos ir sočios.

Karaimai turi ir patiekalą, panašų į  lietuvių cepelinus, tai – kopta. Tai yra bulvių tarkių kukuliai su mėsa,  panašūs į dičkukulius, tik kitaip gaminami ir verdami dažniausiai pupelių sriuboje, o valgomi kaip  pirmas ir antras  patiekalas kartu.

 „Karaimų tradicinėje virtuvėje buvo nemažai patiekalų, kurie valgyti kartu kaip pirmas ir antras patiekalas“, – pabrėžė pašnekovė.

Karaimės beveik kasdien virdavo ne tik sriubos, bet ir kompoto –  vasarą iš šviežių vaisių ar uogų, kitu metų laiku – iš džiovintų. Labai mėgo ir spanguolių gėrimą – morsą.

„Prisimenu, močiutė spanguoles sudėdavo į stiklainius, užpildavo šaltu vandeniu ir nešdavo į rūsį. Taip spanguolės gerai išsilaiko ir nepraranda gerųjų savybių šaltuoju metų laikotarpiu“, – sakė pašnekovė.

Pasak jos, karaimės virdavo ir daug įvairių uogienių, darydavo įvairių kompotų žiemai. Ypač yra vertinama bruknių uogienė, kuri verdama nesaldi ir pateikiama kaip pagardas prie įvairių mėsos ar vištienos patiekalų.

 

Šventinis ir apeiginis maistas

Kas kita – didžiosioms šventėms skirtas maistas. Pavasario šventei Tymbyl Chydžy, kuri beveik sutampa su katalikų Velykomis, tad ir karaimų neretai Velykomis pavadinama, karaimai kepa apskritus, penkių-septynių centimetrų skersmens paplotėlius (specialią duoną) – tymbyl. Jie kepami iš aukščiausios rūšies miltų, užminkant tešlą su grietinėle ir sviestu arba su sviestu ir kiaušinių tryniais. Šie tymbyl valgomi su mėsa ir kiaušiniais, jų užkandama su medumi geriant kavą ar arbatą, gaminami ir patiekalai iš tymbyl. Tą  savaitę karaimai nevalgo nieko rauginto, jokių raugintų daržovių ar sriubų su jomis, jokios įprastos duonos su raugu.

„Pagrindinis karaimų pavasario šventės maistas – mėsa, tymbyl ir orkaitėje kepti kiaušiniai. Sekminėms keptas ypatingas patiekalas – katlama, septynių sluoksnių varškės pyragas (keturi mielinės tešlos sluoksniai, trys – varškės)“, – pasakojo I . Špakovskaja.

O rudenį pagrindinė buvo derliaus šventė Orach toju. Karaimai buvo žemdirbiai, tad nuėmus derlių karaimų mokykloje buvo daroma derliaus paroda, kur visi sunešdavo gražiausius, įspūdingiausius vaisius, daržoves, nupindavo ir varpų vainiką, kurį puošdavo gėlėmis, sėklomis ir įvairiais vaisiais bei karaimų vėliavos spalvų juostele. Būtinai buvo skaitoma malda. Tradiciniai  derliaus šventės patiekalai  buvo įdaryta makaronais višta ir kleckelių sriuba bei pyragas, puoštas gėlėmis iš tešlos.

I. Špakovskaja pastebėjo, kad Orach toju šventė buvo nutrūkusi dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą, dabar ji atgaivinta. Tąkart stalus padengia suneštinėmis vaišėmis.

 

Gimė ir gyvena Karaimų gatvėje

Ingrida  Špakovskaja, (Dubinskaja) gimė ir užaugo Karaimų gatvėje. Trakuose pagrindinė gatvė buvo Vytauto, pereinanti į Karaimų gatvę, jas skiria tik koplytstulpis. Vytauto laikais Karaimų gatvėje galėjo gyventi tik karaimai.  Tais laikais  visi pastatai buvo mediniai, karaimų namai išsiskyrė tuo, kad pastatyti į gatvę atsuktu galu su trimis langais. Pagal legendą, vienas langas yra skirtas Dievui, kitas – Vytautui Didžiajam, o trečias – sau.

Pasak ponios Ingridos, Trakų karaimai daug bendravo tarpusavyje. Jos gyvenime  nuo pat vaikystės buvo kelios draugų grupės –  klasės draugai, mokyklos draugai ir bendraamžių karaimų kompanija, kuri nuo mokyklos suolo kartu švęsdavo vieni kitų gimtadienius ir Naujuosius metus, dažnai ir su tėvais. Ji labai vertina šią draugystę, kuri išliko iki šiol.

„Mes esame skirtingų pomėgių ir profesijų, pažiūrų. Nors ne vienas persikėlė gyventi svetur, bet bendraujame. Mus riša ne tik tautybė, bet ir istorija, papročiai, bendri draugai, vaikystės prisiminimai. Susitikę visada turim bendrų temų pokalbiui. Jeigu kas nors iš toli gyvenančiųjų atskrenda į Lietuvą, paskambina ir pasiūlo išgerti arbatos ar didesniu būriu susirinkti, dauguma ir sueinam. Kai kas negali (juk  žmonės dirba), bet kai labai nori, laiko randi, kai ką ir per negaliu padarai. Ir mūsų tėvai susitinka. Dabar, kai jiems apie 80-imt, tik arbatėlės išgerti. Kai buvo jauni – susitikdavo ir su šokiais ir dainomis. Ir mes, vaikystės draugai,  bendraujam. Ir mūsų vaikai bendrauja, tikiuosi, kad ir vaikaičiai bendraus“, – sakė I. Špakovskaja.

 

Restoranas protėvių žemėje

I. Špakovskaja pastebėjo, kad ir dabar dauguma karaimų Trakuose gyvena būtent Karaimų gatvėje, bet jie jau nesudaro nė pusės jos gyventojų. Tačiau būtent šioje gatvėje yra ir karaimų maldos namai – kenesa, S. Šapšalo karaimų tautos muziejus, kuriame kažkada dirbo ir Ingridos mama Sofija Ana Dubinskaja. Kai ruošiant parodą apie karaimus Trakų muziejaus direktorius paprašė Ingridos padėti įvardinti karaimus senose nuotraukose, ji patarė kreiptis į savo mamą, ši su savo bičiulėmis tai lengvai išsiaiškino. Mat Lietuvos karaimai kone visus savo tautiečius žino – juk jų šalyje nėra nė trijų šimtų.

Žemė, kurioje dabar stovi restoranas „Kiubetė“, priklausė Ingridos proseneliams, močiutės iš mamos pusės tėvams. Prosenelių namas stovėjo Trakuose, dabartinėje Vytauto gatvėje, o jų žemė nuo gatvės driekėsi iki ežero. Proseneliai turėjo tris sūnus ir keturias dukras. Ingridos močiutė šeimoje buvo jauniausia dukra, ilgiausiai gyveno su tėvais, jais rūpinosi senatvėje, jai atiteko ir tėvų namas. Tačiau valdžia pasikeitė, ir tą namą nacionalizavo. Laimė, visi nuosavybės dokumentai išliko namuose, todėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šeimai močiutės žemė buvo grąžinta. Ne visi 17 turėtų arų, vos ketvirtadalis. Tačiau pašnekovė labai didžiuojasi, kad jos restoranas stovi ant protėvių žemės.

Vieną restorano patalpą puošia I. Špakovskajos protėvių nuotraukos. „Mano prosenelė Zofija iš mamos pusės užaugo šeimoje, kurioje buvo keturi vaikai. Jos brolis Boguslav Firkovič buvo aukštesnysis dvasininkas, unlu chazan. Kai Romanovų dinastijai buvo 300 metų, į šventę buvo pakviesti ir karaimai. Tik trys vyrai atstovavo mūsų tautai, o vienas iš jų buvo mano prosenelės brolis Boguslavas“, – pastebėjo Ingrida.

 

Apie vestuvių tradicijas

I. Špakovskajos vyras taip pat yra karaimas, kilęs iš Kijevo. Šeima laikosi tradicijos, kad sutuoktinis turi būti tos pačios tautybės atstovas? Pašnekovė teigė, kad jos tėvai susipažino labai ankstyvoje vaikystėje – jų šeimos gyveno kaimynystėje, namus skyrė tik gatvė. O ji su savo vyru susipažino visai atsitiktinai. Mat Trakai yra karaimų traukos taškas, dažnai vadinami net karaimų meka. Jos vyro sesuo panoro aplankyti šį miestą, kartu išsiruošė ir brolis, atvykę jie apsistojo pas Ingridos tėvams pažįstamą moterį. O Trakuose karaimai labai bendravo ir bendrauja, pakvietė bendraamžius kartu pabūti. Šie susitikimai buvo lemtingi.

„Manau, kad mano tėvai, kaip visi tėvai, norėjo, jog vaikai sukurtų šeimas su savo tautiečiais. Bet man niekada nepasakė, kad privalau ištekėti už karaimo. Neragino, nespyrė. Gal todėl mano vyru ir tapo karaimas? Jaunystėje niekada nemaniau, kad taip bus, nes pasaulyje mūsų tautos atstovų yra labai mažai. Dar mano močiutė sakydavo, kad mūsų beveik nėra“, – pasakojo Ingrida.

Ji su Michailu susituokė 1990 metų liepą Trakuose, ir jų santuoka buvo palaiminta kenesoje – pirmoji po keturiasdešimties metų pertraukos.  Mat tarybiniais laikais sutuoktuvės vykdavo slapčia šventiko chazano namuose, apeigų kenesoje negalėjo vykti.

Nesenai Špakovskių šeimoje buvo didelė šventė dukros Dovletos vestuvės. Ji susituokė su lietuviu Aivaru, rokiškėnu.

Ponios Ingridos pasiteiravau, ar neragino dukros susirasti taip pat karaimų tautybės vyro?

„Kaip vaikui gali nurodyti? Mūsų yra labai nedaug. Mūsų tėvų karta buvo bene paskutinė, kuri laikėsi tradicijos tuoktis  su tautiečiu. Šeimoje svarbu ne žmogaus tautybė, o tarpusavio supratimas“, – sakė moteris.

 

Ir apie opią aktualiją

Statistikos departamentas 2022 m. pristatė karaimų tyrimo rezultatus. Jo duomenis, praėjusių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 196 karaimų tautybės gyventojai. Per 60 metų karaimų sumažėjo 54,6 proc. Ką I. Špakovskaja mano apie šiuos skaičius?

Vieną restorano patalpą puošia I. Špakovskajos protėvių nuotraukos

„Karaimu laikomas asmuo, kurio abu tėvai yra šios tautybės. Todėl kai karaimas tuokiasi su kitos tautos atstovu, reiškia, kad jis atsisako savo tikėjimo. Mišrių šeimų vaikai jau nelaikomi karaimais. Mūsų tikėjimo – karaizmo, priimti negalima, tai pagrindinė priežastis, kodėl mūsų tauta taip nyksta“, – sakė pašnekovė.

Nėra neramu, kad jeigu taip bus ir toliau, dar po 60 metų karaimų Lietuvoje gali beveik visai nelikti? Pasak I. Špakovskajos, taip ir bus. Kiek gali susikurti šeimų, kurioje vyras ir moteris būtų tikri karaimai, karaizmo tikėjimo? Ir nieko negalima pakeisti.

O susitikimo pabaigai magėjo paklausti, kaip tokiai nedidelei tautai ligi šiol pavyko išsaugoti ir savo kalbą, ir tradicijas. Būtent kas tai  lėmė? Pašnekovė neabejojo, kad tai kartų ryšys ir bendravimas šeimose. Jei tėvai ir seneliai nebūtų laikęsi tradicijų, tai vaikai jų neperimtų ir neperduotų savo atžaloms.

Daiva Červokienė, www.voruta.lt

Autorės ir I. Špakovskajos  asmeninio albumo nuotr.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite