Ilona Plavska su sūnumi Aleksandru

 

Kai Ilonos sūnui Aleksandrui buvo treji, jam buvo nustatytas autizmo spektro sutrikimas. Netrukus šeimai teko susidurti su vis dar dažna situacija – ne visi darželiai ir mokyklos yra pasirengę priimti tokį vaiką. Neretai šeimos vietoj palaikymo ir pagalbos vis dar susiduria su atsargumu, nežinojimu, o kartais ir atstūmimu.

Tačiau Aleksandro istorija parodė, kad ir situacija, ir pats vaikas gali keistis. Tereikia geranoriškumo, ir, žinoma, komandinio tėvų, specialistų bei pedagogų darbo.

Apie tai, kaip įtraukusis ugdymas Lietuvoje vis dar balansuoja tarp gražių idėjų ir realių iššūkių, pasakoja mama Ilona Plavska ir Kaišiadorių šventosios Faustinos ugdymo centro Įtraukiojo ugdymo konsultavimo komandos vadovė Dovilė Rudytė-Šeškevičienė.

Diagnozė, kuri apvertė gyvenimą

I. Plavska augina vienturtį sūnų Aleksandrą, kuriam nustatytas autizmo spektro sutrikimas. Diagnozę šeima išgirdo, kai berniukui buvo treji. Tačiau viskas prasidėjo dar anksčiau.

„Kai Aleksandrui buvo dveji su puse, jis pradėjo lankyti darželį. Auklėtojos pastebėjo vaiko kitoniškumą, man pačiai tokia mintis net nebuvo atėjusi. Jos pasiūlė kreiptis į specialistus. Taip ir padarėme. Sūnui buvo nustatytas autizmo spektro sutrikimas“, – prisimena Ilona.

Ji pasakoja, kad netrukus vaikas buvo gražiai „išprašytas“ iš to darželio, motyvuojant tuo, kad šioje ugdymo įstaigoje nėra galimybių suteikti reikiamą pagalbą. Buvo argumentuojama, kad vaikas mušasi, varto stalus ir auklėtojos negali su juo susitvarkyti.

„Aš dėjau daug pastangų, kad vaikas ten liktų – siūliau mokymus, bendravau su specialistais. Tačiau, po kurio laiko mažylis pradėjo lankyti kitą, jau specialųjį darželį“, – pastebi Ilona.

„Ten grupėje buvo ugdoma ne daugiau kaip dešimt vaikų. Su mažyliais dirbo mokytoja, jos padėjėja ir šeimininkutė. Kiekviena grupė turi ir logopedą, kuris su Aleksandru dirbo tris kartus per savaitę, o vieną kartą per savaitę sūnus turėjo užsiėmimą su spec. pedagogu“, –  pasakoja Ilona.

Aleksandras Kaišiadorių šventosios Faustinos ugdymo centre

Mama džiaugiasi, kad ten viskas pasikeitė, specialistai žinojo, kaip su vaiku dirbti, daug naudingų žinių iš jų gavo ir ji pati.

„Jau po pirmojo mėnesio šiame darželyje, jis atbėgo manęs pasitikti su šypsena ir džiaugsmu, pasigyrė, kad žaidė su vaikais. Iki tol buvau įsitikinusi, kad jis neturi noro bendrauti su bendraamžiais,“ – apie greitus ir pozityvius pokyčius pasakoja Ilona.

Su kiekvienu vaiku galima susitarti

Šiemet Aleksandras pradėjo lankyti mokyklą. Šeima nusprendė rinktis specialiąją klasę bendrojo ugdymo mokykloje.

„Man svarbiausia, kad vaikas mokosi bendrojo ugdymo mokykloje ir taip gali tapti visos  bendruomenės dalimi, jaustis priimtas“, – sako Ilona.

Mamos nuomone, pirmokui adaptuotis specialiojoje klasėje yra lengviau. Ilona pasakoja, jog, kai yra daug žmonių, Aleksandras būna išsiblaškęs, jam per daug aplinkos dirgiklių, o ir ne visi pedagogai bendrojo ugdymo klasėse žino, kaip su juo dirbti.

Žinoma, kol kas vyksta sūnaus adaptacija yra buvę įvairių momentų, tačiau moteris tikisi, kad pamažu mokymosi procesas taps sklandesnis.

Ilona atvirai kalba ir apie problemas, su kuriomis susiduria daug šeimų, auginančių vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Pavyzdžiui, pedagogai nežino, kaip su tokiais vaikais dirbti, kai kurie turi ir išankstinių neigiamų nuostatų.

Pašnekovė sako suprantanti, jog be mokinio padėjėjo mokytojui gali būti labai sunku, ypač jei klasėje mokosi keli vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių.

„Todėl sėkmingam įtraukiajam ugdymui reikia labai aiškaus komandinio darbo: tėvų, pedagogų, specialistų bendradarbiavimo. Taip pat ir požiūrio pokyčio“, – įsitikinusi Ilona.

„Pernai, kai darželyje su juo dirbo apmokyti specialistai, per visus metus jam buvo įvykę vos pora pykčio pliūpsnių. Vadinasi, su mano vaiku įmanoma dirbti ir susikalbėti. Tereikia žinių ir noro“.

Specialieji ugdymosi poreikiai nėra priežastis atstumti vaiką

Kaišiadorių šventosios Faustinos ugdymo centro Įtraukiojo ugdymo konsultavimo komandos vadovė D. Rudytė-Šeškevičienė atkreipia dėmesį, kad nuo 2024 metų įtraukusis ugdymas yra šiuolaikinės švietimo sistemos kryptis.

Įtraukusis ugdymas – tai švietimo principas ir praktika, kai visi mokiniai, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, sveikatos būklės, kalbos, kultūros, socialinės padėties ar kitų skirtumų, mokosi kartu toje pačioje ugdymo aplinkoje. Tai reiškia, kad vaikams suteikiama galimybė lankyti bendrojo ugdymo įstaigas, kartu su bendraamžiais dalyvauti pamokose, veiklose ir būti pilnaverčiais bendruomenės nariais.

„Nors kai kurios įstaigos susiduria su įvairiomis problemomis: neturi pakankamai specialistų, mokinio padėjėjų, pritaikytų erdvių, aplinkų, įrangos ir priemonių bei  reikalingų resursų, tačiau tai negali būti motyvai atsisakyti priimti vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais“, – sako švietimo ekspertė.

Ji pabrėžia, kad įtraukiojo ugdymo esmė yra ne vaiko prisitaikymas prie sistemos, bet sistemos prisitaikymas prie mokinio. Tai reiškia, kad ugdymo įstaiga turi spręsti iššūkius, kurie atsiranda įgyvendinant įtraukųjį ugdymą. Kiekvienas mokinys turi turėti galimybę mokytis pagal savo gebėjimus, gauti reikiamą pagalbą ir palaikymą.

Kaišiadorių šventosios Faustinos ugdymo centro Įtraukiojo ugdymo konsultavimo komandos vadovė Dovilė Rudytė-Šeškevičienė

Šiuo metu, remiantis Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, šalyje ugdomi apie 50 tūkst. vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Apie 90 proc. jų mokosi kartu su bendraamžiais įprastose klasėse, 3 proc. – specialiosiose klasėse bendrojo ugdymo mokyklose, o 7 proc. – specialiosiose mokyklose. Maždaug 75 proc. šių vaikų turi vidutinius arba nedidelius specialiuosius ugdymosi poreikius.

Kaip nustatomi specialieji ugdymosi poreikiai?

D. Rudytė-Šeškevičienė pasakoja, kad dažnai vaikams specialieji ugdymosi poreikiai nustatomi, kai patys tėvai atkreipia dėmesį į tam tikrus signalus. Pavyzdžiui, vaikas vaikšto ant pirštų galų, nevalgo tam tikro maisto, vengia būti liečiamas, dirgliai reaguoja į tam tikrus aplinkos signalus, dengia ausytes ir pan.

„Paprastai tokiais atvejais tėvai kreipiasi į šeimos gydytoją, jam išsako savo pastebėjimus  ir medikas juos nukreipia pas reikiamus specialistus ar į Vaiko raidos centrą, kad būtų teikiama kompleksinė pagalba“, – sako švietimo ekspertė.

Vaiko raidos centras yra pagrindinė institucija Lietuvoje, teikianti kompleksinį medicininį ir psichologinį vaiko raidos vertinimą, nustato medicininę diagnozę (pvz., autizmo spektro sutrikimas, intelekto sutrikimas ir kt.).

O Pedagoginių psichologinių tarnybų (toliau – PPT) kompetencijos yra nustatyti specialiuosius ugdymosi poreikius, remiantis tiek Vaiko raidos centro išvadomis, tiek savo pačių vertinimu.

Taigi, Vaiko raidos centro duomenys yra svarbi medicininė dalis, o PPT  pateikia rekomendacijas švietimo įstaigoms dėl ugdymo programos, specialistų pagalbos, aplinkos, ugdymo  pritaikymo.

Pasak jos, būna, kad vaikai ateina į ugdymo įstaigą ir mokytojai ar kiti švietimo pagalbos specialistai atkreipia dėmesį į tam tikras problemas. Pavyzdžiui, mokytojas, pastebėjęs, kad mokinys nuolat patiria sunkumų mokydamasis, elgiasi neįprastai, nespėja su bendraamžiais, informuoja vaiko tėvus ir mokyklos Vaiko gerovės komisiją, kurios nariai  stebi vaiką, vertina jo pažangą, organizuoja pagalbą mokykloje. Jeigu po tam tikro laikotarpio  sunkumai išlieka, Vaiko gerovės komisija, su tėvų sutikimu, nukreipia vaiką į PPT išsamiam įvertinimui.

„Psichologinėje pedagoginėje tarnyboje dirba specialistai: logopedai, psichologai, specialieji pedagogai, kurie ne tik atlieka vertinimus, bet ir konsultuoja. Be to, šalyje veikia ir Regioniniai ugdymo centrai, kurių specialistai taip pat  teikia psichologinę,  specialiąją pedagoginę, socialinę ir metodinę pagalbą priskirto regiono mokyklų  mokiniams, jų tėvams, mokytojams ir švietimo bendruomenėms“, –  galimybes vardija D. Rudytė-Šeškevičienė.

Labai aktualus ir vertybiškai svarbus klausimas – kur vaikui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, geriau mokytis: bendrojo ugdymo mokykloje ar specialiojoje ugdymo įstaigoje?

Pašnekovė teigia, kad kiekvienas vaikas turi teisę mokytis kartu su bendraamžiais, jei tik tai įmanoma, t. y. pagalba vaikui teikiama bendrojo ugdymo mokykloje, o ne vaikas siunčiamas „į specialią mokyklą“. Tačiau kartu specialiosios mokyklos ar centrai išlieka kaip alternatyva vaikams, kuriems reikia labai individualizuoto, specializuoto ugdymo.

Mokytis empatijos  reikia visiems

I. Plavska atkreipia dėmesį, kad įtraukusis ugdymas – tai ne tik pagalba vaikams su negalia ar specialiaisiais udgymosi poreikiais.

„Į mokyklas ateina vaikai iš įvairių šeimų – ir turinčių emocinių sunkumų, ir tokių, kur tėvai turi priklausomybių. Visi jie susiduria su skirtingais iššūkiais, tačiau visi jie turi teisę būti priimti. Mokytojo misija ir pašaukimas – padėti kiekvienam. Tai nėra lengva, bet įmanoma,“ – įsitikinusi ji.

Ilona neabejoja, kad vaikų, turinčių specialiųjų ugdymo poreikių, buvimas klasėje svarbus visiems moksleiviams: skatinama empatija, supratimas, požiūris į pasaulį tampa platesnis.

Anot pašnekovės, įtraukusis ugdymas yra visos visuomenės požiūrio klausimas į kiekvieną. Tai reiškia, kad ne vaikas turi taikytis prie sistemos, o sistema – prie jo poreikių. O įvairovė priimama kaip vertybė, nes skirtumai nėra kliūtys – jie tik praturtina visą bendruomenę.

„Mano vaikas niekada nesijautė prastesnis. Jo mąstymas kitoks, bet tai nėra blogai. Visi esame skirtingi, bet visi verti būti išgirsti“, – sako Ilona.

Ji sako pastebinti, kad visuomenės požiūris po truputį keičiasi į gerąją pusę – mokyklose steigiamos specialiosios klasės, atsiranda daugiau specialistų, o supratimas ateina per praktiką. Vis dėlto, pasak jos, svarbiausia – nebijoti kalbėti ir ieškoti pagalbos.