Oskaras Wyganowskis. Akimirka iš spektaklio „Klausau, Jūsų Didenybe!“. Telmano Ragimovo nuotr.

Vilniaus senajame teatre rugsėjo 10–13 dienomis spektaklis vaikams „Klausau, Jūsų Didenybe!“ pagal pedagogo novatoriaus, vaikų rašytojo Januszo Korczako pasaką „Karalius Motiejukas Pirmasis“ bus parodytas keturiomis kalbomis: lietuviškai, lenkiškai, ukrainietiškai, rusiškai ir taps repertuariniu. Jį režisavo, o ir vaidina aktorius Oskaras Wyganowskis. Tai jo pirmasis spektaklis vaikams. Oskaras dalinosi įžvalgomis apie kūrybos procesą, daugiakalbystę, vaikų teatro niuansus, pilietiškumą, švietimo sistemą ir būtinybę pasitikėti vaikais.

Januszas Korczakas buvo ne tik rašytojas, bet ir labai gerai žinomas vaikų pedagogas, visuomenės veikėjas, vienas pirmųjų pradėjęs ginti vaikų teises. Kaip, tavo nuomone, šiandien žiūrime į vaiką – teises, vaidmenį? Ar Korczako idėjos apie vaikų auklėjimą šiandien vis dar aktualios?

Tai, apie ką kalbėjo Januszas beveik prieš 100 metų, jau iš dalies taikoma mūsų švietimo sistemoje, o požiūris į vaiką yra pasikeitęs. Yra ir mokyklų, kuriose vaiką vertina taip pat – vaikas yra suaugęs. Galima rasti daug paralelių, pavyzdžiui, su Montessori pedagogikos sistema. Ar tai aktualu? Be abejo. Tik mes dažnai pamirštame ne tik vaikų teises, bet ir atsakomybes. Kad suvaldytume švietimo procesą, turime kalbėti ir apie atsakomybes. Aišku, egzistuoja ir tam tikra nelygybė. Lietuvos provincijoje vis dar yra vaikų, kurie neturi tiek galimybių, kiek miestuose gyvenantys – nėra mokytojų, nėra gydytojų, trūksta to ir ano. Bet dabar visai kitos aplinkybės nei tuomet, kai gyveno Korczakas. Tad turime būti realistai. Vis dėlto atskirtis išlieka, visada yra kur tobulėti. Tik kaip rasti būdą kalbėti, kad vaikui duodami kartu iš jo nieko neatimtume?

J. Korczako pasakoje „Karalius Motiejukas Pirmasis“ slypi gilus liūdesys – ar leidote jam atsiskleisti spektaklyje? Ar kūrybinio proceso metu buvo momentų, kai reikėjo ieškoti kompromiso tarp žinutės ir formos?

Žinutė formavosi ilgai. Iš pradžių norėjome daryti vienaip, paskui kryptis keitėsi. Kadangi spektaklis grįstas storytelling’u – pasakojimo meistryste, tai kur padedi loginį akcentą, tai ir nulemia visą spektaklį. To liūdesio nebijojome ir nebėgome nuo jo, priešingai – norėjome parodyti, kad vaikai dažnai patiria liūdesį vien dėl suaugusiųjų dėmesio stokos. Norėjome, kad tėvai, kurie lydi vaikus į spektaklį, vėliau galėtų apie tai su jais pasikalbėti. Spektaklyje kalbame apie vaiką, kuris neturi nei draugų, nei suaugusiųjų palaikymo, o galiausiai net nesijaučia laimingas, nors iki galo to ir nesupranta. Galop jis sako: „Aš nelaimingas žmogus, netikęs karalius, netikęs žmogus.“

Kaip ir minėjai, spektaklis paremtas storytelling’o principu. Kodėl pasirinkote tokią formą?

Čia greičiausiai esama ir asmeninių intencijų… Visada turėjau iššūkių su lietuvių kalba, nes esu Lietuvos lenkas ir reikėjo daug pastangų, kad lietuviškai kalbėčiau taisyklingai. O kai išmokau, tai ir pradėjau… Todėl ir spektaklis tuo paremtas. Be to, man patinka toks teatras, kuomet aktorius gali labiau atsiskleisti. Storytelling’as kaip tik tam tinkama forma. Man labai patinka Storyteller Milda (Milda Varnauskaitė – I. S. past.) – ji nėra profesionali aktorė, bet profesionali istorijų pasakotoja. Kviesčiau nueiti į jos pasirodymus ir pamatyti, kaip galima valdyti publiką – nuo ašarų iki šypsenų. Ši spektaklio forma man labai patinka, kaip ir kolegoms, su kuriais kūriau – Raimondui Kleziui, Kamilei Petruškevičiūtei.

O ar vaikams ši forma įtaigi?

Apskritai, tai sudėtingesnė forma, bet dėl įtaigumo – ji lygiai tiek paveiki. Nes tėvai mums skaito pasakas, mes skaitome pasakas savo vaikams ir taip toliau. O aktoriams sudėtingesnė todėl, kad negali pasislėpti už scenografijos, spalvų. Mūsų atveju scenoje dominuoja balta, yra tik keli spalviniai elementai, kad būtų galima kiek pažaisti su scenografija. Aktoriams tai nemažas iššūkis, per repeticijas mačiau – aktoriui norisi lyg užsidėti kokią kaukę, pasislėpti. Ne, ne kaukę… Kauke reikia paversti savo veidą, tada galėsi judėti toliau.

Nors spektaklis skirtas vaikams, jame paliečiama ir politika, karo kontekstas. Kodėl svarbu, kad vaikai teatre susidurtų su šiomis temomis? Ar jie pajėgūs suprasti, kas yra valstybės santvarka, valdžia ir kada ji gali tapti pavojinga?

Vienas pagrindinių spektaklio tikslų – supažindinti vaikus su politine sistema, pristatyti, kas yra politika. Paaiškinti, kad ji liečia mus visus – ir vaikus, ir suaugusius. Jei apie tai nekalbėsime, vaikai neturės progos užduoti klausimų, o tėvai neturės progos paaiškinti, kas yra balsavimas, už ką balsuoji ir taip toliau. Spektaklyje, kaip ir J. Korczako pasakoje, pristatomi valdymo principai labiau panašūs į Didžiosios Britanijos – yra ir monarchas, ir parlamentas. Mes pasakojame ne konkrečiai apie Lietuvą, stengiamės vaikams parodyti, kad visi galime ir turime rinktis, kad pasirinkimai gali daryti įtaką politikai. Ir tai nėra pati lengviausia užduotis, nes yra labai daug žodžių, kurių vaikai nesupranta. Kaip paaiškinti, kas yra demokratija? Kyla daug klausimų ir vis svarstai, kaip padaryti, kad mažas žmogus suprastų. Bet yra mechanizmai, kurie veikia mus, ir kuo anksčiau pradėsime juos suprasti, atpažinti manipuliacijas, tuo būsime sveikesni ir mes, ir mūsų jauna demokratija.

Kalbant apie karą… Specialiai neieškojome pjesės arba kūrinio, kuriame jis vyktų. Taip išėjo savaime. Su problema, kad kūrinyje esama karo elementų, nesusidūrėme tol, kol nepradėjome kūrinio skaityti kitomis kalbomis. Ypač ukrainiečių. Supratome, kad kalbėti apie karą dar turime pasimokyti. Ir, ačiū Dievui, turėjome konsultuojančią vaikų psichologę, kuri mums padėjo ir paaiškino, kas galima ir ko negalima, kaip netraumuoti vaikų. Ar verta apie tai kalbėti, atsakysiu cituodamas psichologę Natalią Govorun: „Reikia apie tai kalbėti su vaikais tam, kad jie „nuleistų garą“. Jie viską girdi ir mato, juos tai veikia, bet kai su jais apie tai nekalbama, jie lieka nežinioje ir nesupranta, kaip į viską reaguoti. Ir tai atsiliepia įvairiems mąstymo procesams ateityje.“

Galbūt spektaklyje yra žinučių, skirtų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems? Kaip vystote dialogą su vyresne auditorija, kokių sulaukiate atsiliepimų?

Spektaklis visada prasideda nuo atsiliepimų ir komentarų – žiūrovai klausia, kodėl mes salėje atskirai sodiname suaugusius ir vaikus? Iš tiesų tai ir yra viena iš pagrindinių žinučių suaugusiems – pasitikėkime vaikais, duokime jiems laisvę, tegul mokosi, tegul klysta, tegul pabūna vieni, be vadovo, be mokytojo, be tėčio, kad akis į akį susidurtų su šia meno rūšimi – teatru. Norisi, kad tėvai atsipalaiduotų ir labiau mumis pasitikėtų – mes, kaip aktoriai ir teatro žmonės, žinome, ką darome. Tėvai šiame spektaklyje taip pat gelbėja atlikdami tam tikrus papildomus vaidmenis. Dar viena labai svarbi žinutė, kurią norisi perduoti tėvams – kad jie yra svarbūs vaikui ne tik fizine prasme. Vaikai dažnai laukia mūsų patarimo. Vaikai nori, kad tėvai būtų šalia ir pasakytų, patartų, atsakytų į užduodamus klausimus, o ne tik nurodinėtų, ką turi daryti. Spektaklio pagrindinis personažas sako: ,,Ak, jei tik šalia būtų mano tėtis, ką jis man pasakytų?“

Jau pirmuose spektakliuose atsiskleidė ir faktas, kad kai šalia nėra suaugusių, vaikai atsakinėja nešabloniškai. Kartais taip pasako, kad ohoho, net nepagalvotum, kad taip įmanoma. Vaikai dažnai tėvų pernelyg kontroliuojami: neduok Dieve, kas nors atsitiks, neduok Dieve, nukris, neduok Dieve, ką nors išgirs, pasakys ką nors netinkamo, geriau tegul patyli ir auga – kaip pasakytų mano mokytojas Oskaras Koršunovas – vidutinybės.

Spektaklis bus rodomas ne tik lietuvių, bet ir lenkų, ukrainiečių, rusų kalbomis. Kaip skirtingos kalbos formuoja tą patį pasakojimą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte spektaklį adaptuodami kitomis kalbomis?

Pirmiausia, skiriasi temperamentas. Pastatymai kitomis kalbomis temperamentingesni, daugiau emocijų. Pačios kalbos diktuoja kitokį, kiek atviresnį kalbėjimo būdą. Na, būkim teisingi – lietuviai šaltesni, uždaresni. Teko performuluoti tam tikrus sakinius, nes lietuviškai jie skamba vienaip, ukrainietiškai, lenkiškai, rusiškai – visai kitaip, kartais net pakinta mintis. Tad nors esame labai panašūs, esame ir skirtingi. Dvikalbei šeimai net rekomenduočiau nueiti ir į spektaklį lietuviškai, ir į spektaklį kita kalba, net jei kažkurią iš jų moki silpniau. Tai bus skirtingos patirtys.

Ar vaikams siūlomi kūriniai teatre pakankamai atspindi jų pasaulį? Kokių spektaklių šiandien labiausiai trūksta vaikų auditorijai?

Nepakankamai. Trūksta kalbos, kurią vaikai supranta, nes dažnai mes, suaugusieji, su vaikais kalbame taip, kaip mums atrodo, kad reikia kalbėti. Tada ir įvyksta nesusikalbėjimas. Su sūnumi vaikštome į teatrą, pastebiu tuos spektaklius, kuriuos jis supranta, nes menininkai kurdami galvojo apie vaiką. Matau ir spektaklių, kur kūrėjai tik galvoja, kad taip vaikai kalba, nors iš tiesų jie taip nekalba. Tad tikrai trūksta gebėjimo atsigręžti į vaikus. Pavyzdžiui, galima statyti ir klasiką, bet ją šiandien reikia traktuoti kitaip, nes vaikai šiandien kitokie. Nuo tada, kai kūrinys buvo parašytas, praėjo daug metų, tad reikia rasti tikslesnę kalbą. Pavyzdžiui, ,,Pepės Ilgakojinės“ žinutę perduoti dabartiniam vaikui. Čia yra labai dėkingas storytelling’o pasakojimo būdas – gali matyti, ar mus girdi. Nes jei pasistatysime ,,ketvirtą sieną“, tai ir gyvensime už jos, nesužinosime, mus išgirdo, ar ne.

Pasirinkai žaismingą, minimalistinę scenografiją ir muziką, primenančią kompiuterinius žaidimus. Ji kontrastuoja su gana liūdna kūrinio istorija. Kas lėmė tokį sprendimą?

Vienas iš pagrindinių motyvų – atiduoti duoklę ir savo vaikystei, nes mano vaikystė ir buvo visokiausi nintendo, sega žaidimai ir taip toliau. Man ta stilistika labai patinka. Netgi dabar, būdamas suaugęs, kartais įsijungiu senus žaidimus ir bandau pažaisti, sugrąžinti save į 90-ųjų pabaigą, 2000-ųjų pradžią, kuomet buvau spektaklį žiūrinčių vaikų amžiaus. Norisi supažindinti ir juos, kad kažkada žaidimai buvo ir tokie, muzika – iš šešiolikos arba aštuonių bitų. Kad Minecfraft’as egzistavo dar iki Minecraft’o. O minimalizmas, ta balta spalva, kiti pasteliniai atspalviai skirti tam, kad aktoriams būtų lengviau žaisti su aplinka, nereikėtų įsikibti, kad sostas – būtinai raudonas, medis – rudas ir taip toliau. Kad vaikai, aktoriai galėtų naudoti ir suprasti visus elementus skirtingai, priklausomai nuo situacijos, kuri vyksta scenoje.

Tai jūsų pirmasis ir kol kas vienintelis spektaklis vaikams. Ar vaikams planuojate kurti ir toliau?

Iš tiesų, apetitas auga bevalgant… Ir dabar, kai pristatau šį spektaklį, suprantu, kad jau galvoju apie būsimą idėją. Vaikams vedu nemažai edukacijų ir susiduriu su tuo, kad vaikai išvis nesupranta, kas yra teatras, kodėl jis toks, kodėl egzistuoja tokia meno sritis. Jie supranta, kad dailė – reiškia tapyti, muzika –  groti arba dainuoti, šokis – šokti, o teatras – lyg ir viską apjungia, bet kas tai yra? Turiu keletą idėjų, norėčiau pastatyti spektaklį apie patį teatrą vaikams, kad vaikai pažiūrėję suprastų, kas yra teatras, kaip ir kodėl jis atsirado, kaip jis veikia. Galbūt kokiam nors teatrui pasirodys prasminga turėti tokį kūrinį?

Kalbėjosi Inga Sanakojevaitė

Apie spektaklį: https://vsteatras.lt/spektakliai/klausau-jusu-didenybe